Naujausios
Gal ką sugalvokime?
Prie išskirtinio namo pasitinka išradinga, kaimynus vienijanti Danguolė Vaitkevičienė ir piešinių autorė Liubov Esterman.
„Idėją seniai turėjome, su kaimyne Daiva vis pakalbėdavome, nes mūsų laiptinės labai didelės, sienos plačios. Name nėra rūsių, sandėliukų, tad po laiptais dėdavome trimerį, sunešdavome lauko baldus. Sugalvojome pasistatyti lauke gražų sandėliuką, ten viską sutalpinome. Laiptinė liko tuščia ir kažko norėjosi“, – sumanymo priešistorę pasakoja ponia Danguolė.
Puošybą prieš ketverius metus ji pradėjo nuo sienos prie savo buto: „įstatė“ dekoratyvius senovinius langus, atrėmė tvorelę. Artėjant šventėms, langus papuošdavo. Bet, žvelgdama į sieną, vis pasvarstydavo: reikėtų kažko už tvorelės...
„Likimas mus atsitiktinai suvedė su dailininke. Susipažinome taip: mūsų namo gyventoja Daiva kartu dirba, pamatė jos darbus ir man parodė. Sako, gal ką sugalvokime? Aš pasiklausiau gyventojų, visi labai geranoriškai sutiko. Pasikvietėme dailininkę, atvažiavo, pasižiūrėjo.“
Pavasarį prasidėjo kūrybinis darbas.
Pirmojo piešinio sumanymą pasufleravo langai, dailininkė įgyvendino ir ponios Danguolės norą matyti gėles. Taip ant sienos atsirado medinio namo motyvas, išsiskleidė piliarožės, saulėgrąžos ir kiti žiedai.
Pražydus laiptinei, namo gyventojos ėmėsi dar vieno sumanymo: įsirengė jaukią erdvę po laiptais. Perkėlė tvoreles, pastatė sofutę, iš ritės pasigamino puikų stalą, pritaikė dekoracijas ir dabar džiaugiasi: kiekvieną rytą kaimyniškai geria kavą.
„Taip gera, ypač jei lauke pliaupia lietus!“ – džiaugiasi D. Vaitkevičienė.
Po laiptais liko erdvės kaimyniškoms vaišėms – čia stovi obuolių pintinė, kas nori, pasiima – visi žino, kur padėta.
„Norėjosi, kad ne tik kambariai, laukas būtų tvarkingi, bet kad įėjus į laiptinę pasijaustų namų šiluma. Brolis atvažiavęs sakė: „Išeini iš tavo buto, norisi nusiauti batus ir eiti ant tos sofutės kavos gerti!“
Išpildė gyventojų norus
Nuotaikinga idėja išplito ir į kitas laiptines. Jas dailininkė išpiešė įsiklausydama į gyventojų norus, pageidavimus, tad visos laiptinės turi savo charakterį.
„Sūnus taip įvardijo: mano laiptinę pavadino „Namai namučiai“, vidurinę – „Teztur“, likusią – „Pasaka“, – šypsosi ponia Danguolė.
Vidurinė laiptinė pasitinka išraiškingais kalnais su snieguotomis viršūnėmis. Šio piešinio norėjo pirmojo aukšto gyventoja. Kalnus keičia kompiuterinio žaidimo vaizdai, pereinantys į jūros pakrantę.
„Paskutinė laiptinė linksmiausia, ją labai myli vaikučiai. Mažiausias laiptinės gyventojas siekia rankomis bitutę, boružėlę ir glosto. Durys visuomet atviros, į šią laiptinę tėvai atveda vaikučius parodyti“, – pasakoja D. Vaitkevičienė.
Palipus aukščiau, sienomis bėga smagi gatvė su margų namukų virtine.
„Iš kur gimė idėja namukams? Daiva daug metų kūrė keraminius namukus, buvo ką tik išėjusi iš darbo, jai turbūt tokia nostalgija, tad sakė: „Aš noriu namukų.“
Nutapius namukus, pageidavimus išsakė ir kiti gyventojai. Viename iš butų gyvenantis vaikinas pasiūlė įamžinti savo katiną. Taip sienoje šalia namukų įsitaisė juočkis – kaip iš akies trauktas originalas.
„Kol vyko darbai, turbūt tūkstantis žmonių praėjo, visiems buvo smalsu, kai Liubov tapė ant sienų. Dabar galėtume dalyvauti gražiausių laiptinių konkurse“, – rezultatu patenkinta ponia Danguolė.
Dviejų aukštų namas statytas apie 1950 metus, bet prieš ketverius metus renovuotas. Jame vienuolika butų ir parduotuvė.
Moteris prisimena: kai atsikraustė prieš 23 metus, aplinka buvo labai negraži. Dabar užaugo jos rankomis sodintos pušys, riešutas. Aplinką puošia jos ir šviesaus atminimo vyro atvežti akmenys.
Kaimynai sugyvena itin draugiškai. Prie namo susikūrė ir išpuoselėtą lauko erdvę: pasistatė ne tik sandėliuką, bet ir pavėsinę su lauko baldais, šašlykinę, dėl saugumo įsirengė kameras.
„Aš gal labiau pavadovavau, ir visi geranoriškai sutiko. Kiekvienoje laiptinėje turiu po labai darbščią moterį, padedančią tvarkyti aplinką. Janina ir Daiva – tokia pagrindinė komanda.“
Namą pagal jungtinės veiklos sutartį administruoja „Mano būstas“, D. Vaitkevičienė yra namo atstovė.
Daug metų banke dirbusi moteris dabar yra atsidavusi tėvų slaugai.
Naujas gyvenimo etapas
Liubov džiaugiasi, kad Danguolės noras gyventi gražiau suvedė bendram projektui: „Ji sujungia ir visas laiptinių moteris, yra geroji energija.“
Į Lietuvą ukrainietė atvyko plataus masto karo pradžioje, 2022 metais, iš Sumų. Pasirinko Šiaulius, nes čia dirbo brolis.
„Man Lietuva labai patinka. Jaučiu lietuviams didelę padėką, kad taip šiltai priimate.“
Pagal išsilavinimą Liubov – inžinierė-elektrikė. Iki 1992 metų dirbo projektavimo institute Sumuose, braižė brėžinius. Vėliau pradėjo kūrybinį kelią: miniatiūrinės dėžutės, vazos, keramika, porceliano tapyba, epoksidinė derva, paveikslai, monumentali dailė...
Žinių sėmėsi iš menininkų, dailininkų sąjungos narių. Į kūrybą pasinėrusi ukrainietė įsitikinusi: svarbiausia yra meilė tam, ką darai. Jei myli, tada ir talentas skleidžiasi.
Laiptines piešiniais puošė pirmą kartą. Bet monumentalių sienos piešinių patirties turi: telefone parodo, kaip įspūdingai išpiešė klases „Salduvės“ mokykloje. Skirtinga klasė – skirtinga šalis.
Piešinius laiptinėse Liubov vadina nauju gyvenimo epizodu, dovanojusiu itin vertingą dovaną – draugystę, atvėrusiu naujų galimybių.
„Visas gyvenimas pakrypo kita vaga. Džiaugiuosi, kad galiu dirbti dailininke – atsirado darbų, žmonės pradėjo užsisakyti paveikslų. Gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Daug metų galvojau, kaip būtų gerai parodyti darbus, gal moraliai nebuvau pasiruošusi. Bet Daiva ir Danguolė suorganizavo.“
L. Esterman epoksidinės dervos darbų paroda šiuo metu eksponuojama „Bruklino“ prekybos centre.
Liubov džiaugiasi, kad šių pažinčių dėka ir apie save daugiau sužinojo, pradėjo domėtis internete savo vardu. Nors anksčiau reklamai neskyrė didesnio dėmesio, paaiškėjo, kad „kažko yra“ – ir nemažai.
„Iš pradžių ji nieko nepasakojo, labai uždara, mes vis traukėme po truputį. Tokia nuoširdi moteris, susidraugavome nuo pirmos dienos“, – šypsosi ponia Danguolė.
Ir pasikviečia į butą parodyti brangios dovanos – Liubov paveikslo „Moteris paslaptis“.
Artėjant Kalėdoms, D. Vaitkevičienė vėl ant dekoratyvinių laiptinės langų kabins eglės žaisliukus, lemputes. O nedidukai žibintai čia šviečia visuomet.
„Noriu, kad būtų jauku, gražu, kad visi draugautume, bendrautume“, – sako Danguolė.
„Laimė, kai atsibundi ir turi su kuo bendrauti“, – papildo Liubov.
Ir abi dėkoja Dievui bei likimui, kad susitiko.
