Naujausios
GYVENIMO SPALVOS
Disneilendas po atvirumi dangumi
Taip taikliai amerikiečiai apibūdina vieną iš gražiausių pasaulio šalių sostinių — Vieną. Ji it milžiniškas muziejus su daugybe senovinių pastatų, išsaugojusių autentišką įvairių stilių architektūrą. Patys austrai, ko gero, vieninteliai, galintys mėgautis iš kalnų šaltinių atvestu vandeniu, yra mieli, svetingi, pasižymintys humoro jausmu ir tvarkingi žmonės.
Virginija KIRNIENĖ
virginija@skrastas.lt
Muziejų ir teatrų sostinė
Vienos, Austrijos sostinės pavadinimas kilęs iš upeliuko Wien (vokiškai tariasi Vyn). Joje yra arti 1,70 mln. gyventojų. Žalumoje skendintis miestas išsidėstęs abipus plačios Dunojaus upės, Vienos miško Alpių pašlaitėje.
Sostinėje yra didelis upių uostas. Ir tarptautinis Schwechat oro uostas su daugybe mažų jaukių kavinukių, suvenyrų krautuvėlių ir erdvių laukiamųjų salių.
Vienos kultūrą suformavo imperatoriaus dvaras ir aristokratija. Ji turtinga 50 teatrų, 100 muziejų, yra keturi operos namai, kuriuose vyksta įvairūs teatro, muzikos bei šokių festivaliai, statomi pasaulinio garso miuziklai. Šis miestas visame pasaulyje žinomas kaip muzikos miestas, kuriame iki šių dienų su didžiule pagarba namuose-muziejuose yra saugomas garsiausių kompozitorių atminimas: L. van Bethoveno, J. Haidno, V. A. Mocarto, F. Šuberto, J. Štrauso.
Viena iš austrų ir svečių mėgstamiausių — Vienos opera. Joje vykstantys pasaulio atlikėjų koncertai sukviečia minias operos gerbėjų. Bilietus į koncertus, kainuojančius nuo 10 iki 100 eurų, gauti sunku. Prieš pat koncertą galima įsigyti ir bilietų stovimoms vietoms — nuo 3 iki 5 eurų. Tik vasarą joje būna koncertų atoslūgis, tačiau kone kasdien čia vyksta įvairūs festivaliai, rodomi kino filmai.
Kerinti senamiesčio architektūra
Vienos senamiestis įspūdingas senoviniais statiniais, išsaugojusiais romantinį, XVII-XVIII a. baroko, klasikinį stilius. Vien centre yra penki didžiuliai parkai su fontanais.
Šv. Stepono katedra (XII-XV a.), kurią daugelis iš mūsų gali atpažinti, jei yra matęs vokiečių filmą „Komisaras Reksas“, lankytojams atvira visą parą.
Žmonių joje netrūksta ir vėlų vakarą: didysis altorius po vakaro mišių būna atitvertas grotomis, o viename katedros šone yra iš pakopų sustatyta pakyla, ant kurios deginamos mažos žvakutės. Įmeti į aukų dėžutę 65 eurocentus, uždegi žvakutę ir greta esančiuose klauptuose, tamsoje mirgant žvakių liepsnelėms, gali pasimelsti, nuraminti sielą.
Neįmanoma žodžiais perteikti Hofburgo rūmų — Habsburgų rezidencijos, statytos XVI-XIX a., Valstybinių operos rūmų, Meno muziejaus ir kitų senovinės architektūros pastatų grožio. Visa tai reikia pamatyti.
2001 metais Vienos senamiestis buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Šionbruno rūmai
Šionbruno rūmai (Schloss Schönbrunn) — vienas iš svarbiausių Austrijos sostinės kultūros objektų. Tai išties ištaigingi baroko stiliaus rūmai, apsupti vaizdingų parkų, margaspalvių gėlynų, vidaus kiemelių, tvenkinių, fontanų bei skulptūrų.
Pirmieji rūmai pastatyti dar 1569-aisiais, imperatoriaus Maksimiliano II nurodymu. Bet laikui bėgant buvo sugriauti. 1696 metais imperatoriaus Leopoldo I nurodymu imtąsi naujų Šionbruno rūmų statybos. Tada rūmuose karaliavo Habsburgų dinastija. Šių rūmų menėse užaugo 16 imperatoriaus vaikų.
Juose kurį laiką yra gyvenęs ir prancūzų imperatorius Napoleonas. Žlugus Austrijos imperijai, Šionbruno rūmai nacionalizuoti, juose vykdavo svarbių asmenų priėmimai.
Jų I ir II aukštuose yra įsteigtas muziejus. Trečiajame — 70 butų, kuriuos gali nuomoti itin pasiturintys gyventojai. Nors nuoma ir labai brangi, tačiau, pasak mus lydėjusios lietuvaitės Sonatos Neumuhler, ir dabar eilėje laukia apie 200 žmonių.
Pora ne itin malonių sąlygų — prie rūmų negalima privažiuoti automobiliu ir bute nieko negalima keisti.
1996-aisiais Šionbruno rūmai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Monarchai laidojami tris dienas
Vienas iš Austrijos imperatorių pasirašinėjo tik lotyniškomis balsėmis — AEIOU. Būtent jo valdymo laikais šalyje suklestėjo nacionalizmas, nes jis pareiškė: „Austrija yra visos Visatos imperija“.
Jo iniciatyva, imperatoriui ir jo šeimos nariams buvo įvestos trejos laidotuvės: laidojama buvo tris dienas ir trijose vietose, idant kuo daugiau dėmesio būtų skiriama mirusiesiems. Kiti šaltiniai teigia, jog taip buvę padaryta vardan Šventosios Trejybės.
Vienoje — trys bažnytėlės, kuriose palaidotos atskiros imperatorių šeimos narių kūno dalys. Kapucinų — prašmatniuose karstuose ilsisi imperatorių šeimos narių kūnai. Ir imperatoriaus karstas su incialais AEIOU. Onos bažnytėlėje — širdys, o Šv. Stepono katedros rūsyje — jų vidaus organai.
Vienoje yra milžiniškos kapinės. Šių dienų austrai mėgsta gražias laidotuves. Katalikiškos, kaip ir Lietuvoje, — laikomos Šv. Mišios, po to laidojama. Vėliau visi keliauja į prie kapinių esančius prabangius restoranus — sočiai valgydami, gurkšnodami alutį, visi aptaria laidotuves.
Austrai labai rūpinasi kapinėmis. Neprižiūrėtų kapų ir negali būti — pats negali, moki tiems, kas tuo rūpinasi. O jei nebelieka, kas jį prižiūri, kapas sulyginamas ir jo vietoje laidojamas kitas.
Beje, austrai vietai kapinėse taupo iš anksto ir ją nusiperka. Jei netikėtai miršta jaunas žmogus, o šeima dar nėra nusipirkusi kapavietės, kyla keblumų — mirusysis tol laikomas šaldytuve, kol kapinėse atsiranda vieta.
Vėlines, Motinos dieną austrai švenčia taip pat, kaip ir mes. Helovino jie nepripažįsta.
„Vandens iš krano“
Visa Viena geria skaidrų, tyrą vandenį. Tai iš kalnų šaltinių atvestas vanduo. Praustis juo — vienas malonumas: oda tampa švelni, jos netraukia.
Jo nemokamai gali užsisakyti visose kavinėse, restoranuose. Tik padavėjui reikia pasakyti: „Leitungs Wasser“ (“Vandens iš krano“). Jei paprašysi tik vandens, tuoj klaus, kokio: sodos, gazuoto ar negazuoto mineralinio?
Kavinėse, ypač vakarais, pilna žmonių. Teko pastebėti, kad visi užsisako vos po buteliuką alaus ar nedidukę vyno taurę ir vandens stiklinaitę. Ir kelias valandas visi maloniai šnekučiuojasi. Čia svarbiausia — bendrauti, o ne pasigerti.
Dėl šiukšlių — jokių problemų
Į Vieną Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir viešųjų ryšių departamento kvietimu atvykusias mus, kelias regioninių laikraščių žurnalistes, savo namuose priėmė Lietuvos nuolatinės atstovybės prie Tarptautinių organizacijų Vienoje ketvirtus metus dirbantis ambasadorius Rytis Paulauskas su žmona Rūta.
Šnekučiavomės jaukioje žalumoje skendinčioje terasoje ant stogo. Terasas įsirengę dauguma austrų, ypač ant senųjų daugiabučių namų stogų — nuo visų svyra įvairūs vijokliniai augalai, auga berželiai, krūmokšniai. Pro stoglangius svyra petunijų ar surfinijų žiedai.
Parūpo, ar ir austrai taip vargsta su šiukšlėmis?
„Kiekvienas šeimos narys atsakingas už rūšiavimą. Sūnus švarina stiklo tarą. Aš pakelius nuo pieno išplaunu, suspaudžiu. Iš pašto parsinešu dėžutę ir juos dedu į ją. Paskui padedu gatvėje — per mėnesį dukart atvažiuoja mašina ir surenka. Galiu juos nunešti ir į paštą — paima ir iš ten. Jokių problemų!“ — šypsosi ambasadoriaus žmona Rūta.
Už šiukšlių išvežimą, sako ambasadorius Rytis Paulauskas, moka namo savininkas. Atliekų tvarkymas įskaičiuotas į mokestį už komunalines paslaugas.
Austrijoje neliko sąvartynų. Šiukšlės deginamos miesto centre esančiame fabrike, kuris miestui tiekia šilumą. Savo dizainu ir spalvingumu fabrikas labiau primena Vilniuje esantį televizijos bokštą.
Kontrastai
Austrai — mišri tauta: joje daug slovakų čekų, vengrų. Jie skiriasi nuo vokiečių: laisvesni, temperamentingesni, nestokoja humoro jausmo. Ir tvarkingi, bet ne pedantiški. Pasak Vienoje gyvenančių lietuvių, jie puoselėja ne tik savuosius kiemus, bet aplinką prižiūri ir už tvoros.
Austrai labai myli gyvūnus — vedini šuniukais, jie vaikšto gatvėse, po parduotuves, oro uoste. Kad šunys nepalikinėtų miesto pievutėse kakučių, pernai visame mieste pasirodė įsmeigti kartoniniai spalvoti jų atvaizdai su užrašu: „Paimk maišelį mano kakučiui“. Nurodyta ir bauda — 21 euras, jei paliksi “dovanėlę“ pievutėje. Šiemet užrašas pasikeitė: “Man nesvarbu, kada sumokėsi 36 eurų baudą“.
Beje, austrams nepatinka, jei juos pavadini vokiečiais panašiai taip pat, kaip ir mus kas pavadina rusais.
Gatvės, salelės tarp eismo juostų apsodintos it Lietuvoje, paprastomis, bet skoningai sukomponuotomis gėlėmis: žydi tokie pat serenčiai, jurginai, kitos mūsų tradicinio darželio gėlės. Niekur neteko pastebėti gatvėse ar aikštėse primėtytos kramtomosios gumos.
Vienoje tėra apie 150 lietuvių bendruomenės narių. Kas turi savo verslą ar dirba tarptautinėse įmonėse, Regionų būstinėje. Emigrantai — daugiausiai turkai, dirbantys aptarnavimo sferoje.
Svetingi, mandagūs, noriai bendraujantys, paslaugūs.
IŠNAŠA: „Kavinėse pilna žmonių. Kas butelį alaus užsisako, kas nedidukę vyno taurę ir vandens stiklinaitę. Čia svarbiausia — bendravimas.
PRIMINIMAS: Spalvingi kartoniniai šuniukai su užrašais skelbia: „Man nesvarbu, kada sumokėsi 36 eurų baudą“.
RŪMAI: Vienas iš svarbiausių Vienos kultūros objektų — baroko stiliaus Šionbruno rūmai. Jais pasigrožėti turistai eina nenutrūkstamu srautu.
FONTANAS: Šiobrūno rūmų kieme — įspūdingo dydžio ir architektūros fontanas.
PAGARBA: Paminklas austrų taip mėgiamam kompozitoriui V. A. Mocartui.
MUZIEJUS: Jaunimo stiliaus įkūrėjo menininko Fukso privatus muziejus. Į čia vykstančius privačius meno vakarus kviečiama sostinės aukštuomenė.
PAMINKLAS: Jis žymiam poetui Gėtei pastatytas iš vario. (Austrija Viena 2008_026) + Kalbama, jei prisiliesi prie poeto bato — tapsi išmintingesniu. Bato galas nuo žmonių rankų tviska it auksinis — matyt, išminties niekam nėra perdaug.
SALA: Tolumoje matosi per vidurį Dunojaus nutiesta dirbtinė 20 km ilgio sala. Joje įrengti takai dviratininkams ir riedutininkams. Austrai čia mėgsta ilsėtis savaitgaliais.
SENAMIESTIS: Jo gatvelės labai primena Vilniaus senamiestį.
TAUTIEČIAI: Viešėjome ir pas Lietuvos nuolatinės atstovybės prie Tarptautinių organizacijų Vienoje ketvirtus metus dirbantį ambasadorių Rytį Paulauską su žmona Rūta.
Autorės nuotr.