Naujausios
„Dieve, nutolik tą jaukų debesį...“
Jadvyga BUIVYDIENĖ
jadvyga@skrastas.lt
Aktorė Rūta Staliliūnaitė, viena ryškiausių lietuviškojo teatro visų laikų žvaigždžių, savo skaitymais, prisiminimais praturtino gerbėjus Šiaulių krašte. Apgaubusi juos nematomu gerumo šydu, aktorė vėliau paskyrė laiko ir pokalbiui.
— Turime laimę matyti, girdėti Jus krašte, iš kurio esate kilusi. Kokius jausmus patiriate, kai prisiliečiate prie tėviškės žemės, kai įsitikinate: ne vien didmiesčiuose Jus sutinka pilnos salės Jūsų talento bei asmenybės gerbėjų?
— Tėviškė, ne vien Pašušvys Radviliškio rajone, bet ir visa Lietuva, — tai kraštas, be kurio negalėčiau gyventi. Nebent būčiau kur nors ištremta ir reikėtų kentėti. Tada užkamuotų savojo krašto bei jo žmonių ilgesys, ne kitaip.
— Teatro kritikų, kolegų, žiūrovų esate vadinama scenos legenda, Lietuvos šviesuliu, teatro primadona. Ar toks pripažinimas glosto?
— Šiandien maldoje paprašiau: viešpatie Dieve, nutolink nuo manęs tą jaukų debesį. Jis nėra lengvas — gimdo abejones, ar esu verta to dėmesio, tos meilės, kuria mane apdovanojo likimas.
— Kokiais keliais ėjote į sceną? Ar tėvai laimino Jūsų pasirinkimą?
— Šeštoje klasėje rašėme rašinėlius apie tai, kuo norėtume būti. Tada svajojau būti vaikų gydytoja. Tikėjau, kad mokėsiu verkiantį paguosti, sergantį pagydyti. Kūno gydymas juk ne mažiau svarbus nei sielos, ir nežinia, kuris skausmas, fizinis ar dvasinis, lengviau pakeliamas.
Vėliau, vyresnėse klasėse, mokykloje rimtai vaidinome. Tai man patiko. Atsidūriau tarsi kryžkelėje: medicina ar teatras? Mama labiau buvo linkusi mane matyti gydytoją.
„Kas žino, ar iki gimimo man nebuvo įdėtas į širdį teatras. Visa širdimi jaučiu: tai, ką darau, išpažįstu, yra lyg tęsinys. Turiu galvoje mamą, senelius, dėdes, kurie labai linkėjo, kad Rūtelė užaugtų mylinti tėvynę, mylinti žmones — piktus, gerus, sunkius, nepakenčiamus — visokius. Visus juos noriu mylėti. Nepažinus žmonių ir gyvenimo, nieko nebūtų išėję ir teatre...
Į mediciną neįstojau — ne taip išlaikiau egzaminus. Tuomet reikėjo studentų sportininkų, o ne šokančių, vaidinančių. Gal ne mano protui buvo ir chemines lygtis išmokti... 1959 metais įstojau į Vilniaus Valstybinės konservatorijos Aktorinio meno fakultetą. Nuo 1963 metų buvau Kauno dramos teatro artistė„.
— Ar pamenate, kokį tėvai žiūrėjo patį pirmąjį spektaklį, kuriame vaidinote? Ar tada mama dar gailėjosi, kad netapote medike?
— Pirmasis tėvų žiūrėtas spektaklis — Juozo Baltušio „Parduotos vasaros“, kuriame vaidinau Akvilę — per diplominius egzaminus (dar — Bičer-Stou “Dėdės Tomo trobelė“, Nazimo Hikmeto “Keistuolis“). Vėliau atvažiuodavo į Kauną žiūrėti mano premjerų.
Mama susitaikė su mano pasirinkimu. Tik kartais, kai matydavo po spektaklio į namus grįžtančią be jėgų, motiniškai jautriai paklausdavo: „Ar ne lengviau būtų buvę gydyti žmones?“.
Bet argi gydytojo, mokytojo profesija reikalauja mažiau jėgų?
— Barbora Juozo Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“ — vienas iš pačių ryškiausių Jūsų vaidmenų. Kiek savęs reikėjo atiduoti istorinei Barborai, kad žiūrovai jai po spektaklių lenktų galvas ištisą dešimtmetį? Ar neišsekino tiek daug iš aktoriaus reikalaujantis vaidmuo?
— Visi vaidmenys reikalauja viso tavęs, jei profesionaliai žiūrėsi į darbą. Bet Barbora buvo laikmečio apsireiškimas. Ji šaukte šaukėsi dėmesio. Gal Barboros vėlė buvo grįžusi aplankyti Žemės, ir reikėjo atsiliepti?
Vaidmuo buvo sunkus, tema gili, ir ji prarijo mus visus. Tai buvo puikus trupės darbas. Tarsi kas pašaukė, vedė, įpareigojo kalbėti labai aukšta nata apie meilės jausmą, Tėvynės, valstybės likimą.
Apie valstybės reikalus tada niekas nekalbėdavo — nei kas to pageidavo, nei siūlė. Mūsų laikmetis buvo toks. Tekstuose reikėjo mažinti žodžio „Lietuva“ skaičių . O “Barboros“ važiavo žiūrėti visa šalis, žiūrėjo emigrantai. Po spektaklių ateidavo dėkoti į grimo kambarius...
„Barborą“ vaidinome dešimt metų. Spektakliai irgi sensta. Ir miršta.
— Jūs — Henriko Ibseno Nora, Pamelos Travers Merė Popins, Alfredo Jarry Ūbienė („Karalius Ūbas“), Kazio Borutos Jurga (“Baltaragio malūnas“)... Per 30 darbo Kauno valstybiniame dramos teatre metų suvaidinote begalę vaidmenų, kurių didžioji dalis–pagrindiniai. Kada supratote, kad scena ir teatras yra antrieji, o gal net ir pirmieji Jūsų namai?
— Greitai. Gyvenimas buvo intensyvus: vaidmuo ginė vaidmenį. Repeticijos, spektakliai, vėl repeticijos, vėl spektakliai... Teatras buvo mano gyvenimas. Tačiau per daug pretenzinga sakyti, jog teatras buvo pirmieji mano namai. Jis buvo didžioji mano meilė. O namai visada buvo tie, į kuriuos sugrįžti pavargusi, kuriuose daugelį metų manęs grįžtančios laukė Mama. Tai — mano tvirtovė, į kurią žiūrovams bilietai neparduodami...
— Kokių scenos bičiulių draugystę branginate iki šiol?
— Branginu visa tai, ką turėjau ir ko nebeturiu. Remiuosi tuo, ką tebeturiu. Vertinu nuoširdumą, gerumą. Nepakenčiu intrigų. Bet tai nereiškia, kad visada pavyksta išvengti konfliktų. Nepakenčiu chamizmo, melo. Žeidžia smūgiai į nugarą.
Daug ką myliu, vertinu, atskiriu, kas yra kas. Negaliu užmiršti buvusio partnerio, amžinos atminties Kęstučio Genio ir bičiulystės su Juo. Daug gražių temų suvaidinome.
— Kaip vertinate tuos, kurie kūrybinio polėkio paukščiams valstybės skirtą negausų lesalą iškeitė į lovį sotaus maisto, uždirbamo gal vien tik apsukrumo bei pažinčių dėka?
— Tai vadinu intriga ieškoti būdo, ir tai — žmogaus teisė. Arba jis eina tais keliais, arba kitais. Pasaulis yra toks, koks yra. Žmogus — irgi. Tik štai kyla klausimas: kodėl? Kodėl šiandien Lietuvoje turime rinkti šiukšles?
Prieš keletą metų Pašušvyje su vaikais rinkome šiukšles prie Šušvės krantų. Sudeginome, įkalėme baslį, pritvirtinome užrašą: „Kiaulės, neterškite mūsų upės!“. Kol kas paupys švarus. Bet ar taip bus?
Paralelė: tai ko stebimės, jei kai kas sau karjeros siekia eidamas purvinais keliais? Tokių kelių tiesiogine ir perkeltine prasme yra pakankamai visais laikais.
— 30 metų atidavėte Kauno valstybiniam dramos teatrui. Daug kam netikėta buvo, kai prieš 15 metų jį palikote savo noru. Ar teisūs buvo scenos žmonės, teigiantys, jog talentingoji Rūta Staliliūnaitė išėjo, nes nemanė taikytis prie pakitusių aplinkybių, neketino keisti savo principų bei vertybių skalės?
— Tie, kas tai sakė, buvo ne visai teisūs. Aplinkybės taip klostėsi.
Visada tikėjau senovės kinų išmintimi: protingiausia, ką gali padaryti 50-ies metų artistas, — išeiti iš teatro. Galbūt buvau priėjusi kelio galą? Niekada nesureikšminau šio savo poelgio. Bet apie tai — kada nors vėliau.
„Aš nemaniau, kad Kauno dramos teatre reikėjo radikalių permainų. Bet matyti griūvančią meilę yra labai sunku. Lengviau pasitraukti, jei niekaip negali prikelti. O vienas tikrai nieko negali padaryti. Meilė saugoma dviese...„
— Atsisakėte didžiosios savo meilės, bet likote tokia pat žinoma ir populiari aktorė. Ar vaidyba Kauno menininkų namuose, literatūros programos, kiti kūrybiniai renginiai užpildė nišą Jūsų sieloje, kuri galbūt atsirado, išėjus iš Kauno dramos teatro?
— Užpildė. Turėjau daug ir įdomaus. Temų buvo įvairių. Literatūros vakarų temos buvo svarbios laikmečiui, tad jokio darbo alkio nejaučiau.
„Kauno menininkų namai pakvietė mane į teatrinę versiją pagal Jalmarą Bergmaną (“Paskutinis kavalierius“). Ten yra tokia scena: Adelaidė ima nosinaitę, jos ranka, pakibusi ore, virpa, virpa... Niekaip negaliu užmiršti savo Mamos, Babūnės rankų...
Paskui į Miulerio „Tylią naktį“ pakvietė. Kvietė vaidinti. Nesutikau. Gerai, sako, nevaidinkim, tik paskaitykim. Ir netikėtai... Skaitant pradėjo virti gyvenimas, artistinis vidinis gyvenimas...
Menininkų namų atmosfera yra puiki. Ten galima išdrįsti ką nors daryti„.
(Rūta Staliliūnaitė apie tai, kaip po ilgokos pertraukos vėl pradėjo vaidinti.
Iš susitikimo su Radviliškio rajono žmonėmis)
— Turite galimybę lankytis įvairiuose šalies miestuose, tiesiogiai susitikti su žmonėmis. Kokie, manote, šiandien jie — jaunuoliai, pusamžiai lietuviai, senoliai? Ar mums užtenka meilės, šilumos vienas kitam, pakantumo?
— Matau ir viena, ir kita. Pragariškoji informacija apie blogį žemėje... Betgi yra ir nepaprasto gerumo, padorumo. Jei aplink būtų vien pragaras, sudegtume visi. Jei rojus — aplink būtų tik sielų debesėliai. Pasaulis taip jau surėdytas: yra ir juodo, ir balto. To reikia pusiausvyrai išlaikyti. O žmogui leista PASIRINKTI.
Dievo yra pasakyta: „Stenkis, ir aš tau padėsiu“. Tad kas gi trukdo didinti gerumo erdves, sąžiningumo, garbės erdves? Niekas neprivers žmogaus ką nors apmauti, įžeisti, įskaudinti, jei to nenorės jis pats.
— Ar niekada nekilo mintis eiti į politiką ir pasiekti, kad valstybė kultūros nelaikytų podukros vietoje?
— Neturiu tokių pretenzijų. Tik suprantu: sunaikinsime kultūrą — sunaikinsime save. Politika — ne mano protui ir jėgoms. Daug ką lemia prigimtis, o politikoje talentas irgi būtinas. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis savo žodinėje Psalmėje paliko mums: „...išėjau priekin mūsų procesijos, o žinau, kad ir kiti paskui mane eis, bet kad tik ne šuntakiais“.
Jei vedliai to neužmirštų, įsivaizduokite, koks grožis įsiviešpatautų Žemėje.
— Jums suteikti garbingi Nusipelniusios artistės, Liaudies artistės vardai, esate apdovanota valstybine premija, „Kristoforo“ prizu, Vyriausybės meno premija, LDK Gedimino IV laipsnio ordinu. Kaip šalia šių apdovanojimų dera paskutinysis — Radviliškyje Jums įteikta Gerumo angelo statulėlė?
— Ji — tokia pat svarbi ir stovės toje pačioje eilėje, šalia kitų apdovanojimų. Tai — įkūnytas dėmesys, meilė. Ir dar su tokiais gerumo sparnais! Vis galvoju: kad tik būčiau to verta.
Autorės fotomontažas
„Visą savo turtą surinkau —
išdėliojau saulėje ir vėjuje:
nėra nieko auksu lieto nei sunkaus,
nieko žėrinčio ir nieko sudūlėjusio.
Tiek ir tiek tiktai, tiek teturiu,
bet pakako ir užtenka visko...„ , —
susitikime su Radviliškio rajono gyventojais aktorė Rūta Staliliūnaitė skaitė Henriko Nagio eiles, kurių turinys toks artimas pačiai aktorei, nors šalies kultūros padangėje ji ir švyti viena iš ryškiausių žvaigždžių.
Autorės nuotr.
(tai — nuotraukos dėl viso pikto, jei prireiktų. R. Staliliūnaitė susitikimo su radviliškiečiais metu)
Nuotr. iš interneto
TEATRAS: Rūta Staliliūnaitė legendinę Barborą vaidino drauge su aktoriumi Kęstučiu Geniu.
(rdfo_Staliliunaite_Barbora.jpg)
ADELAIDĖ: Vienas iš naujausių Rūtos Staliliūnaitės vaidmenų — Adelaidė
(Jalmaro Bergmano „Paskutinis kavalierius“).
(rdfo_Staliliunaite_Adelaide.jpg; ...Adelaide1...)