Daugiau nei pusę gyvenimo – žolės riedulio pasaulyje

Šiaulių regbio ir žolės riedulio akademijos nuotr.
Žolės riedulio treneris Vaidotas Vaičeliūnas sausio 11 dieną atšventė 60 metų jubiliejų.
Garbingą 60 metų jubiliejų sausio 11-ąją šventė nusipelnęs Lietuvos žolės riedulio treneris šiaulietis Vaidotas Vaičeliūnas. Trenerio auklėtinės „Ginstrektės“ komandos merginos jau 21 kartą iš eilės tapo Lietuvos čempionėmis lauke ir 16 kartų – salėje. Su žolės rieduliu V. Vaičeliūnas nesiskiria jau 35 metus. Sportininkių kartos keičiasi, pergalių kraitis didėja, tačiau jų treneris – vis toks pat energingas ir entuziastingai kalba apie ateities planus šturmuoti Europos čempionatus.

Panevėžys–Šiauliai

Iš gimtojo Radviliškio rajono Polekėlės kaimo Vaidotas išvyko mokytis į Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Baigdamas vidurinę, atstovavo vietos „Ekrano“ futbolo komandai. Po mokslų Panevėžyje 1979 metais atvyko studijuoti į Šiaulių pedagoginį institutą pradinio mokymo pedagogikos ir kūno kultūros. Toliau žaidė futbolą, atstovavo Šiaulių „Tauro“ futbolo komandai.

„Į Šiaulius atvykti pakvietė „Tauro“ treneris Česlovas Urbonavičius. Atvykome gal keturiese, visi baigę Panevėžio sporto internatą. Lietuvos čempionate demonstravome neblogą lygį: užimdavome ir prizines vietas. Teko žaisti ir už Klaipėdos „Atlanto“ komandą. Su šia ekipa rungtyniavome antroje Sąjungos lygoje“, – pasakoja V. Vaičeliūnas.

Pabaigęs institutą, jis turėjo dvi galimybes: vykti į kaimą dirbti mokytoju arba tarnauti armijoje.

„Tuomet gavau pasiūlymą žaisti už Ukmergės „Vienybės“ futbolo klubą. Buvo pažadėta, kad sutvarkys dokumentus ir neteks tarnauti armijoje. Tačiau situacija pasikeitė ir pusantrų metų teko atitarnauti. Na, o grįžus jau prasidėjo karjeros ir gyvenimo įdomumai“, – prisimena V. Vaičeliūnas.

Įkalbėjo

1986 metais grįžęs į Šiaulius, Vaidotas norėjo pradėti futbolo trenerio karjerą. „Bet tuo metu sutikau Joną Sakalauską – „Žalgirio“ sporto draugijos padalinio direktorių. Jis pakvietė dirbti žolės riedulio treneriu. Sakiau, kad esu tik šiek tiek matęs, kaip žaidžia riedulį, bet nieko apie jį nežinau. O jis man toliau pasakojo, kokia perspektyvi ši sporto šaka, kiek daug turi panašumų su futbolu, kiek pažįstamų jau dirba su riedulio komandomis. Įkalbėjo“, – pažintį su rieduliu prisimena treneris.

Tuo metu žolės riedulio ir futbolo taisyklės buvo kur kas panašesnės nei šiais laikais: buvo taikomos nuošalės, žaisdavo po vienuolika žaidėjų vienoje komandoje. Tik vienur kamuolys mušamas kojomis, o kitur – lazda.

Trenerio karjerą jis pradėjo nuo šešiolikmečių „Žalgirio“ sporto draugijos merginų komandos. Po pusantrų metų perėjo dirbti į Šiaulių internatinę sporto mokyklą. Joje sportavo perspektyviausios visos Lietuvos riedulininkės.

„Pirmosios tikros pergalės pasiektos su sporto mokyklos-internato komanda. Turėjom labai pajėgias merginas. 1988–1989 metais net du kartus laimėjome Sąjungos jaunių pirmenybes. Važiuodavome į Rusiją, Armėniją, Ukrainą ir daug kur kitur. Dalyvaudavo apie 20 komandų. Kai kurios merginos, kurias teko treniruoti sporto mokykloje, dabar dirba trenerėmis. Išaugo gera karta, buvo geri pamatai padėti, o savo patirtį jos galėjo perduoti kitoms“, – prisimena V. Vaičeliūnas.

Piramidė

Dirbdamas Šiauliuose, V. Vaičeliūnas tapo ir Pasvalio „Svalios“ žolės riedulio komandos treneriu.

„Pasvalyje buvo neblogas futbolo stadionas, kuris tiko žaisti ir žolės riedulį, bet Šiaulių specializuotas – geresnis, todėl didžiąją laiko dalį treniruodavomės ir rungtyniaudavome čia. Aukščiausioje lygoje žaisdavo Šiaulių „Tauras“, „Svalia“ – pirmojoje lygoje. Iš sporto mokyklos perspektyviausios merginos patekdavo į Pasvalio komandą, o iš jos – į stipriausią mieste „Tauro“ ekipą. Buvo suformuota tarsi piramidė, kad užsiaugintume pajėgių žaidėjų“, – pasakoja V. Vaičeliūnas.

Pasvalio komanda rungtyniavo pirmoje Sovietų Sąjungos riedulio lygoje, tad pirmenybių metu tekdavo skristi ir į tolimiausius Sąjungos kampelius.

Lūžis

1990 metais Lietuvai tapus nepriklausomai, netrukus buvo panaikinta ir internatinė sporto mokykla. Visus trenerius perkėlė į kitas sporto mokyklas ir Vaidotas grįžo į įstaigą, kurioje pradėjo trenerio karjerą.

„Panaikinus sporto internatą be veiklos liko daug gerų sportininkių. Vienos išsivažinėjo į gimtuosius miestus, kitos pasiliko Šiauliuose. Stengėmės nepaleisti gerų sportininkių, sudaryti joms sąlygas sportuoti toliau. Buvo suformuota komanda, kuri sėkmingai pradėjo dalyvauti Lietuvos čempionatuose. Tai buvo dabartinės „Gintros“ komandos pradžia“, – pasakoja treneris.

Tuomet prasidėjo pirmieji šalies komandų žingsniai Europos čempionatuose. Šiaulių komanda Europos taurės turnyruose rungtyniauja nuo 1995 metų, tačiau vis nepavykdavo iškovoti čempionių vardo Lietuvoje.

„Lietuvos pirmenybių finale vis susitikdavom su kita Šiaulių komanda „Tauru“, tai būdavo principinis mūšis, tačiau pergalės pasiekti vis nepavykdavo. Turėdavome progų, gerai žaisdavome, tačiau pritrūkdavo sėkmės. 2000 metais įvyko lūžis – finale įveikėme nuolatines varžoves. Kai nugalėjome, klubo prezidentas Gintaras Radavičius pasakė, kad pailsėti galėsime, kai iškovosime 10 čempionų titulų. Tuo metu tie dešimt laimėtų čempionatų skambėjo nerealiai, o dabar jau 21 kartą esame tapę čempionais“, – prisiminimais dalinasi V. Vaičeliūnas.

Įsimintiniausios rungtynės

Per ilgą trenerio karjerą V. Vaičeliūnas su komandomis ir rinktinėmis iškovojo ne vieną skambią pergalę. Tačiau kelios jų, pasak stratego, įsiminė ilgam.

„Italijoje laimėjome taurės varžybas. Po baudinių serijos įveikėme Ispanijos komandą. Federacijos prezidentas Leonardas Čaikauskas prieš rungtynes paskambino ir pradžiugino: jei iškovosime pirmą vietą – lauks premijos. Tačiau toks scenarijus buvo sunkiai įgyvendinamas, kadangi varžovės buvo itin galingos. Netikėtai mes su jomis sužaidėme lygiosiomis, o per baudinių seriją išplėšėme pergalę“, – šypsosi V. Vaičeliūnas.

Atstovaujant Lietuvai pajėgiausiame Europos riedulio divizione, kelis kartus „Gintros“ komandai buvo pavykę prasibrauti į geriausiųjų ketvertuką, tačiau prizinės vietos vis nepavykdavo užimti.

„2002 metais Ispanijoje laimėjome prieš ruses ir vokietes, patekome į ketvertuką, tačiau iki prizinės vietos šiek tiek pritrūko. Uždarų patalpų čempionate du kartus esame taip pat užėmę ketvirtąsias vietas. Vokietijoje mums netgi buvo įteikta paguodos taurė, kadangi viso mačo metu atakavome, puolėme, dar nepamenu, kad kada nors dar būtų taip nesisekę. Merginos turėjo būti trečios, deja, ši mūsų svajonė dar neišsipildė“, – vilties nepraranda V. Vaičeliūnas.

Dar vienas itin atmintin įstrigęs mačas – atimta pergalė prieš aires, kuri užkirto kelią kovoti dėl kelialapio į olimpiadą.

„Rinktinę tuo metu treniravome su Rimantu Čaikausku. 2002 metais vykome į Prancūziją, kur buvo kovojama dėl minėto kelialapio. Mačas su airėmis susiklostė itin apmaudžiai. Sužaidėme lygiosiomis, mušėme baudinius ir laimėjome. Nuėjome praustis, atbėga teisėjai, sako, reikia permušti baudinius, nes ne ta komanda turėjo pradėti baudinių seriją ir dėl to buvo anuliuotas rezultatas. Teisėjai suklydo ir iš mūsų atėmė pergalę. Tai – nemaloniausias incidentas riedulyje per visą karjerą“, – prisimena treneris.

Žvilgsnis į priekį

Po ilgos pertraukos V. Vaičeliūnas vėl ėmė treniruoti Šiaulių regbio ir žolės riedulio akademijos mergaičių komandas.

Treneris neabejoja: kad pamiltum riedulį, turi jį suprasti. Žolės riedulį yra žaidusi ir jo dukra Greta, ir sūnus Ignas. Rimčiau abu „neužsikabino“, bet iki šiol šio sporto tema Vaidoto namuose nėra svetima. Ignas talkina „Ginstrektės“ komandai ir Lietuvos rinktinei Europos čempionatuose, filmuodamas rungtynes ir po jų parengdamas vaizdo medžiagą analizei.

„Žolės riedulys – labai greitas, įdomus, atletiškas sportas, kuriame išvien turi dirbti rankos, kojos ir galva. Perdavimai turi būti labai greiti, reikia numatyti kelis žingsnius į priekį. Kadangi dalį gyvenimo buvau susijęs su futbolu, šios sporto šakos principus pritaikiau ir mūsų žolės riedulio komandos žaidime. Žaidžiame šiek tiek kitokį riedulį nei kitos komandos“, – teigia V. Vaičeliūnas.

Pastaraisiais metais čempionių „Ginsrektės-ŠSG“ komandą nuolat papildo jaunimas iš Šiaulių regbio ir žolės riedulio akademijos bei Sporto gimnazijos. Pritraukdama vis naujų jaunų talentingų žaidėjų, ji žada artimiausiu metu šturmuoti Europos čempionatus.

„Pastaraisiais metais situacija sparčiai gerėja: komandą papildė itin perspektyvios žaidėjos. Džiugu, kad su merginomis dirba puikios trenerės Genutė Juodienė ir Angelė Bučmienė. Jos labai gerai paruošia jaunimą, kuris po to nesunkiai įsilieja į mūsų gretas. Bendradarbiaujame su „Gintros“ klubo vaikinų komanda ir jų trenere Donata Grigiene.

Klubo pagrindas – patyrusios žaidėjos, kurios jau keletą metų gina komandos garbę. Atėjęs jaunimas turi iš ko pasisemti patirties. Klubo bendradarbiavimas su Sporto gimnazija ir akademija tikrai atneš teigiamų rezultatų. Tai bus paspirtis vėl kibti į atlapus pajėgiausioms Europos komandoms ne tik lauke, bet ir salėje“, – pokalbį optimistine gaida baigia treneris V. Vaičeliūnas.