Naujausios
Česlovas Stonys laimingas, ir nieko daugiau
Jis tris valandas be pertraukos gali iš atminties berti garsių žmonių mintis. Sako niekada neturėjęs savo kampo, mylėtoms moterims palikdavo viską, ir išeidavo. Neturėjo draugų ir niekada nešventė gimtadienių. Negalėjo gyventi be meilės ir be laisvės. Iš meilės teatrui išėjo iš teatro. Jam šešiasdešimt aštuoneri, ir jis vėl įsimylėjęs lyg šešiolikmetis.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Kam reikalingi poetai?
Su Česlovu Stoniu kalbėjomės po skaitymų Kuršėnuose, kur jis lankėsi su savo naujausia programa „Ką jūs manote apie gyvenimą?“.
Pildamas cukrų į kavą, koneveikė dozatorių ir tą, kas jį sugalvojo. Niekada negali žinoti, kiek įsipilsi, tai per daug, tai per mažai. Kaip ir gyvenime.
— Prieš metus skaitėte šią programą Šiauliuose, ar per metus pastebėjote kokius nors pokyčius visuomenėje, ar kinta publika, interesas?
— Kinta, mažėja publikos, mažėja interesas. Tiems, kuriems tai turėtų rūpėti, nerūpi. Norit, padeklamuosiu eilėraštį, niekada interviu to nedarydavau: „Nužny vrači i felčera, tak objavliajut vse gazety/ nužny portnyje, mastera... a vot komu nužny poety?“.... ( iš rusų kalbos: “Reikalingi gydytojai ir felčeriai, taip skelbia visi laikraščiai, reikalingi siuvėjai, meistrai... o štai kam reikalingi poetai?“).
— O vis dėlto. Štai rodosi lietuviško kino atgimimo ženklai. Per pirmą kartą vykusių „Sidabrinių gervių“ apdovanojimą jūsų sūnus režisierius Audrius Stonys nugalėjo dviejose nominacijose ir gavo net dvi gerves. Gal tai — kultūros atgimimo pragiedruliai?
— Žinot, pragiedruliai bus, kai publika ateis ne tik į Gervių įteikimą, bet ir į Audriaus filmą. Valstybė visais laikais remia nekomercinį meną, nesvarbu, koks jis būtų. Jei to nėra, na kaip aš galiu konkuruoti su Radžiu?
— Puikiai galėtumėte gyventi iš kitos profesijos, kodėl vis dėlto pasirinkote tą dalią?
— Aš turiu puikią atmintį. Galėčiau išmokti anekdotų — ir publikos būtų, bet to nedarysiu, man neįdomu. Man visą gyvenimą buvo svarbu ne kiek, ne už kiek, ne kur, ne su kuo, o ką.
Iš meilės teatrui paliko teatrą
— O kodėl jūs išėjote iš teatro?
— Tikrai nežinot? Kai 1972-taisiais Joną Jurašą begėdiškai, primityviai išvarė iš Kauno dramos teatro, tą pačią dieną padėjau pareiškimą ant stalo.
— Tai jūs buvot su tais, kurie išėjo kartu su Jurašu?
— Tų buvo tik du. Mano draugas Jonas Pakulis ir aš. Tada buvo duotas žodinis nurodymas iš Centro komiteto nepriimti mūsų į jokį teatrą — taip ir buvo.
Prisimenu, viena aktorė, nenoriu minėt jos pavardės, lyg atsiprašydama pasakė: „Česlovai, aš negaliu išeiti iš teatro, aš labai myliu teatrą“. Sakau, matai, kokia meilė yra nevienoda. Tu iš meilės pasilieki, aš iš meilės išeinu.
Kartais atrodo, kad tavo gyvenimą rašo genialus scenaristas. Žinot, kaip aš išėjau? Vyko paskutinis spektaklis, J.Jurašo režisuota „Barbora Radvilaitė“. Aš ten vaidinau juokdarį. Jau mirė Barbora, klūpo prieš publiką Žygimantas Augustas ir sako gražų monologą apie meilę, tėvynę, fone skamba Giedriaus Kuprevičiaus muzika. Aš nusiimu juokdario kepurę, ir sakau: “Nebūkit, broliai, juokdariais, kada pasauly blogis viešpatauja“, ir išeinu iš scenos ir iš teatro.
— O nepriklausomybės laikais? Neketinot grįžti, nenorėjot? Ką tada veikėte?
— Labai daug važinėjau su Kaziu Saja. Kokie buvo vakarai... Tai fantastiška, neatskleista tema. Dramaturgas specialiai rašė sau ir man dviejų personažų pjeses, vaidinom visoje Lietuvoje, lūždavo salės. Mes su Saja visada ant peilio ašmenų vaikščiojom, ir publikai tai labai patiko.
Tai štai, tuose vakaruose gaudavome raštelius, labai dažnas klausimas būdavo: „Ar nežadat grįžti į teatrą?“ Jau tada, prieš trisdešimt penkeris metus sakydavau: “Jei norėčiau — kažin ar priimtų, jeigu priimtų — kažin ar norėčiau“. Ir tai išliko iki šiolei.
Nors aš grįžau. Išėjau su Jurašu, ir grįžau su juo. Vėl užlipau į profesinę sceną 2000-taisiais. Bronius Kutavičius parašė operą „Lokys“, kurią Jurašas režisavo, jis iš Amerikos atsiuntė aktorių sąrašą, kuriame buvau ir aš.
Tik meilė, ir nieko daugiau
— Jūsų gyvenime atsirado moteris. Ar galite apie tai papasakoti?
— Ji man neleidžia pasakoti (juokiasi). Aš ją vadinu Dievo dovana. Nežinau, koks protingas žmogus yra pasakęs, kad nieko nėra šlykščiau už įsimylėjusį senuką. Tai man apie meilę kalbėti reikia proto turėti.
— Bet kitas protingas žmogus pasakė: „Meilei bet koks amžius pavaldus“.
— Kokia tai Dievo dovana, kai įsimyli, lyg 16-metis. Man gyvenime yra svarbiausios dvi vertybės: meilė ir laisvė. Aš nepaprastai vertinu laisvę ir manau, kad meilė galima tik laisvėje.
Gal dėl to aš iš principo nenorėjau būti ištikimas, branginau savo laisvę, niekada nesureikšminau fizinės ištikimybės ar neištikimybės. O dabar pirmą kartą sau ir savo moteriai pasakiau: „Aš noriu būti ištikimas“.
— Įgavot išminties? Gal galėčiau paklausti, ar jūs keistumėte savo išmintį į jaunystę? Norėtumėte būti aštuoniolikmečio kūne ir turėti jo protą?
— Aš ir esu aštuoniolikmetis, man nieko keisti nereikia. Ir mano programoje, kurią skaitau, yra toks tekstas apie laiko tėkmę: „Aš ir dabar jaučiuosi jaunuolis, beveik berniukas... Net veidrodyje, žiūrėdamas į savo susenusį veidą, aš matau jaunuolio veidą...“
Taip kad nėra diskusijos, keisti ar nekeisti. Tu arba esi jaunas, arba ne. Negali priešpastatyti jaunystės išminčiai.
Kai gyvenau kaime, visą tvorą buvau aprašinėjęs patarlėmis — tokių tvorų Lietuvoje daugiau nėra, jei naujieji šeimininkai nenugriaus. Viena patarlė yra tokia: „Būk jaunas, kaip senas, tai būsi senas, kaip jaunas“.
Svarbiausia išmokti prarasti
— O kaip su jūsų sodyba? Neskaudu buvo prarasti?
— Svarbiausia žmogui išmokti prarasti. Mūsų niekas nemoko prarasti, tik laimėti. O didžiausios nelaimės yra dėl to, kad nemokame pralaimėti. Juk pergalių gyvenime mažiau, negu pralaimėjimų.
Vienas prancūzas yra įdomiai pasakęs: „Gyvenimas yra du trys stambūs nusivylimai ir eilė smulkių“. Žmogus laimingas, jei jam kliuvo nors pora stambių nusivylimų, o jei visi smulkūs — tai koks gyvenimas?
— Jūsų gyvenime stambių pralaimėjimų ir praradimų pakako?
— Buvo nusivylimų, praradimų, netekčių. Juk ir teatro praradimas man buvo labai skausmingas. O kalbant apie namuką... Arsenijus Tarkovskis, žinomo režisieriaus tėvas, yra parašęs savo mylimai moteriai tokias eilutes: „Pridi, vozmi, mne ničego nienado, liubliu — otdam, i nieliubliu — otdam“ (“Ateik, pasiimk, man nieko nereikia, myliu — atiduosiu, ir nemyliu — atiduosiu“). Manau, tikras vyras turi taip elgtis.
Kuo beviltiškiau, tu nuostabiau
— Jūs visiems gyvenimo atvejams randate kokią citatą ar eilėraštį. Ar iš tiesų jūsų gyvenime ta svetima išmintis padeda?
— Kaime užeidavo trumpalaikės depresijos. Žinot, kaip gydžiausi? Išeidavau į savo pievelę ir tris valandas visus tekstus pats su savim žaidžiu — traukiu klausimą ir garsiai savo pievoj skaitau atsakymą. Jaučiu, kaip akys nušvinta. Mane gydė ta programa, drąsiai galiu pasakyti, kad tai — logoterapijos seansas. Na kaip gali nepadėti protingi žmonės. Taip ir gyvenu su knygom...
...Neturėjau draugų, ir neturiu. Turiu gerus bičiulius. Niekada nešvenčiau niekieno gimtadienio, niekada niekas nėra atėjęs manęs pasveikinti. Tik vaikai. Ir mylima moteris, jeigu tokia būdavo.
Aš niekada neturėjau savo kampo, išeidavau, kaip stoviu. Esu gyvenęs grimo kambaryje, netgi tamsiame kambariuke, kur tilpdavo tik lova.
„Čem bezpoleznej, tem prekrasnej“ (“Kuo beviltiškiau, tuo nuostabiau“). Jau dabar sunkai suvokia žmonės, kad nuostabiausia yra tai, kas nenaudinga. Tik grožis, ir nieko daugiau. Tik meilė, ir nieko daugiau...
Ir dar pacituosiu: „Patys laimingiausi — neturtingi vyrai, nes jiems nekyla abejonių, dėl ko juos myli“.
P.S. Interviu metu į Česlovo Stonio mobilųjį telefoną atėjo žinutė: „Kaip sekėsi? Ar labai pavargai?“. Mylimos moters.
„Jau dabar sunkiai suvokia žmonės, kad nuostabiausia yra tai, kas nenaudinga.
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.