Naujausios
Nuo neatmenamų laikų du besikertantys traktai žymėjo vietą, apie kurią išsiplėtė “slaunusis Šiaulių miestas”, kuriame gyvename, kurį mylime. Toji kryžkelė buvo Šiaulių gyvybingumo faktorius, štai kodėl tapome Šiaurės Lietuvos sostine, ketvirtuoju Lietuvos didmiesčiu.
Pirmasis traktas iš Rygos link Karaliaučiaus atvingiuodavo nuo Žiemgalos dabartinės Dvaro gatvės tęsiniu, prie “Gluosnio” ropštėsi kalnan, dabar išnykusia Valavičiaus gatvike prie šventoriaus, vėliau kirsdavo “Juodąjį traktą” (Vilniaus gatvę) ir keliavo į Prūsus dabartine P. Višinskio gatve pasukus pro Žaliūkius link Kražių, Tilžės... Kitas traktas – “Juodasis”, nuo pajūrio atpūškavęs pro Žemaitijos kalvas, Šiauliuose perkirsdavo pirmąjį traktą, o toliau pro Šeduvą, Ukmergę, Vilnių, Minską, vingiuodavo iki Černigovo – štai kodėl vadinosi “Juoduoju”. Abu traktu buvo svarbios ir gyvybingos Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės arterijos.
Centrinės miesto aikštės praeitis
“Buleinė”. Išliko žinių, kad centrinė miesto aikštė gimė vietovėje, kuri senovėje vadinosi “Buleinė”. Žilos praeities laikais šis plotas priklausė Šiaulių miesto įkūrėjams bajorams Bulionims (Bulevičiams), štai iš kur kilo šis vietovardis, atmintas dar XIX amžiaus pabaigoje. Kai šventame ąžuolyne, pagoniško aukuro vietoje 1445 m. atsirado medžio bažnyčia, šalia jos, jai paskirtame jurzdikos plote, ėmė formuotis turgavietė, apsigyveno amatininkai. Tas plotas ugdė miestą. Nuo čia pradėjo kurtis XVI a. minimi “Didieji Šiauliai”. Iš pradžių aikštės plotas po truputį kito, įvairuodavo, kai eilinis gaisras nušluodavo medžio gontais dengtus namukus apie turgavietę.
Visi keliai vesdavo į Šiaulius. Visi jie sueidavo į centrinę aikštę, buvusią prieš bažnyčią, todėl dabar sunku pasakyti kas anksčiau atsirado – višta ar kiaušinis, turgaus aikštė ar Šiaulių miestas? Tokia visų senųjų Europos miestų raida: gyvenvietė pagimdydavo turgų, o turgus – miestą. Galiu šią mintį tęsti ir toliau: turgus gimdydavo turgaus meną, o miestas miesčionis, todėl mieste sugyvendavo ir geri, ir blogi skoniai, dėl kurių dabartiniai kvailiai ginčijasi. Vietos po saule būdavo daug, užtekdavo visiems.
Grįžkime prie turgaus.
Iki XVI amžiaus antrosios pusės miesto turgus buvo neapibrėžtas, netvarkingais medžio namukais užstatytas plotas, kuris talpindavo netvarkingas valstiečių vežėčias tol, kol...
Stačiakampis plotas. Valakų reforma XVI amžiuje turgaus aikštę padarė stačiakampę ir, atrodo, buvome pirmeiviai tos visuotinės miestų pertvarkos subjektai, kartu su Kaunu ir Jurbarku. Senasis aikštės plotas, t.y. dabartinis skverelis priešais savivaldybę tebeturi anuometinę renesanso epochos modulinę struktūrą 2:3, tai – karališkojo matininko Mykalojaus Maškovskio braižas. Apie tai skaitėte ankstesniuose straipsniuose.
Šią turgaus aikštės būklę yra užfiksavęs 1699 m. saksų kariuomenės kartografinis planas, jame puikiai matėsi dabartinių Vasario 16–osios, Aušros alėjos, Tilžės ir Trakų gatvių linijos, anuomet riboję jos plotą. Galima buvo atsekti ir pagrindinius statinius, besišliejusius centre: mūrinį pašto pastatą, kitą mūriuką dabartinės savivaldybės vietoje. Matėsi ir Šiaulių senamiestis, plytėjęs likusiajame dabartinės aikštės plote tarp Tilžės ir Varpo gatvių.
“Rinka”. Įdomu tai, kad šis seniausias prekybinis plotas oficialus pavadinimo kaip ir neturėjo, nuo seniausiųjų laikų jis vadinosi tikriniu daiktavardžiu – “turgus” (lenk. “rynek”), kai kada, nors labai retai, prasidėdavusiu didžiąja raide. Šis slavizmas iki XX amžiaus pradžios mus vertė naudotis žodžiu “Rinka”, Keistas paradoksas, kadangi tą plotą ribodavo gatvės, turgavietės pavadinimas retai pakliūdavo į oficialiuosius dokumentus, nes visi reikalingi adresai būdavo gatvėse. Taigi, pagrindiniai informacijos šaltiniai yra vienas kitas žemėlapis, atsitiktinė užuomina senoviniame laikraštyje.
“Miesto turgus”. Kai XVIII amžiaus viduryje Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės ūkio reformatorius Antanas Tyzenhauzas užsimojo kai kuriuos DLK miestus paversti baudžiavinės industrijos centrais, Šiauliai patyrė daug sukrėtimų, o didžiausiąjį – apie 1769 metus, t.y. turgaus aikštės išplėtimą net iki Vilniaus gatvės (!). Viskas buvo daroma planingai pagal italų architekto Josifo Sakko paruoštą planą, kuriuo remiantis Šiaulių senamiesčio gyventojai buvo iškeldinti į kitas vietas.
Pastaba paveldosaugininkams: šis aikštės plotas – archeologų rojus, tiksliau – “archeologijos konservai”, lietuviška Pompėja istorikams. Juk atsiveria fantastiška galimybė ištyrinėti kultūrinį sluoksnį pačiame ketvirtojo Lietuvos miesto centre! Iščiupinėti kiekvieną praeities epochą nuo pirmojo būsto, iki 1769 metų, kai nugriautasis senamiestis tapo aikšte! Apytikriu paskaičiavimu kultūrinis sluoksnis – iki pustrečio metro gylio, daug mokslinių siurprizų ir titulų jis pažertų Lietuvos istorijos tyrinėtojams. Nors kasinėjimo-tyrinėjimo darbai tęstųsi sezoną, kainuotų bene trečdalį milijono, tačiau antros tokios progos Šiauliai nebeturės iki pasaulio pabaigos.
Na, o pastatų griovimo nuskriausti šiauliečiai iki XIX amžiaus vidurio bylinėjosi su miesto valdžia, kol išmirė. Likusiems aikštės dydis, kiek sumažėjęs iki dabartinių gabaritų, tapo pakenčiamas. Jis nešė gražų pelną miestui, o ir miestiečiams buvo patogu.
“Paradų aikštė”. XIX a. pradžioje aikštės plotas, apribotas Tilžės ir Varpo gatvėmis, vadinosi “turgus” (rus. “rynok”), o kita, t.y. senojo turgaus dalis prie valdžios rūmų, buvo skirta kariniams paradams. Vėliau ji buvo apsodinta medžių stračiakampiu, turėjo tapti miesto skveru. Senojoje 1842 metų schemoje nesimato Tilžės gatvės sekos link Rygos, kuri, nukasus Kalnelio kalnelius, dirbtiniu pylimu nusidriekė Latvijos linkui. Įdomu, kad matome senovinę Valavičiaus gatvikę, formavusią dabartinį katedros šventorių ir tyliai nunykusią pokario daugiabučių užstatymuose.
Skverelyje po 1864 metų nutūpė stačiatikių Šv. Petro ir Povilo cerkvė. Likęs aikštės plotas 1913 metų telefonų abonementų knygoje žymimas kaip “Turgaus aikštė” (“Bazarnaja ploščadj”). Per I pasaulinį karą aikštė vadinosi “turgumi” (“Markt”). Prie Smetonos – “Rinkos aikštė”, “Rinka”, “turgavietė”.
“Miesto skveras”? Tretysis miesto aikštės gyvenimo tarpsnis prasidėjo nuo 1937 metų, kai Šiaulių miesto savivaldybė turgavietę iškėlė į dabartinę vietą link Kuršėnkelio, cerkvę perkėlė į stačiatikių kapinaites, planuodama miesto centre įkurti skverą su ūksmingais medžiais, suoliukais, fontanu. Išliko ano laikmečio architekto Šalkausko nubraižytas aikštės sutvarkymo eskizas, kuris nebuvo įgyvendintas, nes 1940–aisiais subyrėjo Lietuva, o 1941 metais prasidėjo karas.
“Pergalės aikštė”. 1944 metų vasarą Šiauliai pavirto rūkstančiu griuvėsių sąvartynu. Tarybinė santvarka atstatomą 1948 04 09 pavadino “Pergalės aikšte”, pritaikyta iškilmėms, paradams. Prie vardo raidos prisidėjo aiški aikštės reprezentacinė funkcija bei užstatymas, o ypač 1947 m. vasaryje atidengtas A. Penkovo Pergalės paminklas su tribūna stebėti šventines eisenas. Aikštė apsistatė stalininiais mūro penkiaaukščiais, o raudonos pokario plytos netruko tapti aikštės spalva – maltų plytų skalda buvo iškloti pėsčiųjų takeliai. Ties savivaldybe buvo restauruotas fontanas, o jaunas architektas Algimantas Semaška suprojektavo miesto garbės lentą, spaudos .kioskus Paminklo fone apie 1952 metus iškilo Šiaulių srities administracinis pastatas, dabartinė Valstybinė kolegija.
Antroji aikštės rekonstrukcija (arch. Jonas Čiuta) įvyko apie 1977 metus, nes naujasis Vilniaus gatvės bulvaras suaktyvino eismą Aušros alėja, o ir aikštės aplinka verkdama reikalavo atsinaujinimo. Buvo suprojektuotos dvejos žemos tribūnos, numatyta šventinio puošimo sistema, dalis aikštės pergrįsta.
“Prisikėlimo aikštė”. Paminklą su tribūna nugriovėme atkūrus Nepriklausomybę, o pervardinimo aistras užvirėme vėliau, kai iškilo idėja pastatyti paminklą “Prisikėlimo” apygardos partizanams rezistentams, pokaryje veikusiems Šiaulių apskrityje. 1998 01 22 Šiaulių miesto Tarybos sprendimu Nr.116 centrinę Šiaulių miesto aikštę deputatai vieno balso persvara pavadino “Prisikėlimo aikšte”. Netrukus paminklo idėja žlugo, nes dar nebuvo subrendusi, bet aikštės pavadinimas pasiliko...
Miesto centras
Pasižiūrėjus į dabartinius Šiaulius iš paukščio skrydžio, pamatysime protui nepaaiškintą “išsicentravimą”. “Gaidys” – centras, “Prisikėlimo aikštė” iki Valstybinės kolegijos – irgi centras, bet už jos esanti nuokalnė – nebe centras, nors atstumas – gal pusšimtis metrų iki Katedros ar savivaldybės. Tokių kuriozų niekur neužtiksite.
Dabartiniai oficialūs renginiai, vykstantys aikštėje – tai dažniausiai kuklūs, neskaitlingi pagyvenusių žmonių susirinkimai, o ir piketai beveik išnyko. Paprastą dieną šis plotas – vien “pereinamasis kiemas”, visi kažko norime, bet nemokame įvardinti. Kiekvieni “Naujieji metai” ar “Šiaulių dienos” sudundina aikštę sudedama scena, nors kailiu juntame diskonfortą, nejaukumą. Kaip miesto centrinei aikštei iš negyvėlės tapti miesto centru, pilnu jaunimo, interesų, šviesių veidų? Kaip atgyti gyva ir ekonomiškai prasminga, kaip anais šimtmečiais? Žinoma, savitu ir šiuolaikiniu veidu.
Centrinė miesto aikštė ne kartą buvo “gyvinama” plepalais, architektūriniais konkursais, centro detalaus užstatymo projektais, net konkursu dėl “Prisikėlimo” paminklo. Deja, nežinau nė vieno pakankamai sėkmingo sprendimo, galėjusio paversti miesto aikštę gyva, pilna žmonių, jaunų veidų ir interesų. Nei dekoratyvinių kolonadų maršai, “sutvarkantys architektūrines erdves”, užstojantys stalininius pastatus, nei Valstybinės kolegijos fasado dengimas uždarais kiemais, nei dirbtiniai kalneliai gyvumo ir jaukumo duoti negalėjo. Ir dabartinis “viešos erdvės” projektas kvepia vien “europinių lėšų įsisavinimu“, o ne miesto ateitimi. Be kryptinės projektinės užduoties rekonstruota aikštė kažin ar pagyvins miesto kasdienybę.
Gaila.
Aikštė turi tapti sava, prasmingu ir mylimu miesto centru.
