Naujausios
Už kiekvienus metus – po kilometrą
„Ši žiema – tikra dovana slidinėjimo sporto mėgėjas“, – sako R. Orda.
Kasdieninę slidinėjimo treniruotę, kurioje uždavinys – nušliuožti 20–50 kilometrų, jis baigė tik prieš kelias valandas, o štai ir vėl vaikštome Talkšos ežero pakrante, Rolandas džiaugiasi šiųmetės žiemos suteiktais sniego malonumais ir tuo, kad tokios geros sportinės formos, kokios yra dabar, dar niekada nebuvo.
Treniruotei kartu su bendraminčiais į prie Salduvės parko įrengtą slidinėjimo trasą vyras atvyko ir Valstybės dienos, vasario 16-osios, rytmetį. Kompanija su vėliava pasveikino šalį su jos gimtadieniu.
Paskui visi stojo į trasą. Kilometras po kilometro, bendraudami ir nepajuto, kaip nušliuožė 30, 40, 50 kilometrų. Slidininkų būrys ėmė mažėti. Tada Rolandui šovė mintis: kodėl jis negalėtų įveikti tiek kilometrų, kiek sukanka atkurtai Lietuvos Valstybei metų?
Ties įveiktu 80-uoju kilometru draugai Rolandui atvežė maisto – tokį fizinį krūvį patiriančiam organizmui tiesiog būtina pasistiprinti. Užteko užkąsti ir kelių minučių atokvėpio – vėl į trasą.
103 kilometrus, po aštuonių valandų ir 22 minučių, R. Orda įveikė jau su tamsa, apie 19 valandą.
Sportiškas vyras kartu su asmeniniu tikslu nušliuožti 103 kilometrus, tą pačią dieną su dar 80-čia dalyvių iš Lietuvos ir viso pasaulio sudalyvavo ir virtualiose slidinėjimo varžybose. Jose per 103 minutes nušliuožė 32 kilometrus ir tapo absoliučiu čempionu.
„Nieko panašaus iš anksto neplanavau, viskas ekspromtu, tyliai, nesireklamuojant. Specialiai nesiruošiau. Tai nuolatinės slidinėjimo treniruotės, kai kada ir po dvi per dieną, užgrūdino ir padėjo pasiekti užsibrėžtą tikslą“, – šypsosi šiaulietis ugniagesys.
Krokodilo uodega ir kiti įvykiai
Šiaulių priešgaisrinę gelbėjimo valdybą 52 metų R. Orda greičiausiai galėtų vadinti savo antrais namais – čia, šioje tarnyboje, prabėgo kone pusė jo gyvenimo.
Įsidarbino 1994-aisiais. Tada labai reikėjo darbo, o gimto kiemo, Dubijos gatvės daugiabučio, ne vienas draugas jau plušėjo miesto priešgaisrinėje. Kažkuris pasiūlė pabandyti ir jam – tuo metu kaip sykis buvo formuojama dar viena, ketvirtoji, ugniagesių gelbėtojų pamaina.
R. Orda iki šiol aiškiai prisimena savo pirmą darbo dieną, tapusią ir jo ilgos ugniagesio karjeros krikšto diena. Tąsyk buvo gautas iškvietimas gesinti Dubijos gatvės name kilusį gaisrą. Išgirdo naujokas iškvietimo informaciją ir nutirpo: gaisras jo name!
Nuvykus paaiškėjo, kad ne tik tame pačiame name, kur iki šiol tebegyvena Rolando tėvai, bet netgi tos pačios laiptinės rūsyje, esančiame tiesiai po tėvų butu. Gaisrą, atsimena, nesunkiai pavyko užgesinti, bet kolegos ugniagesiai sumaniai išnaudojo laiku pasitaikiusią progą ir naujoką išmaudė stipria gaisrinės šlangos vandens srove.
Nuo tos dienos bėgte prabėgo beveik 27 metai. Emocijų, sako šiuo metu Kuršėnų, vadinamosios Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos IV-osios, komandos skyrininku dirbantis R. Orda, per tiek metų būta visokių.
Vienos tokios, kurios sukrėtė ir kurioms primiršti prireikė laiko – sunku pamiršti ant rankų mirštančio žmogaus akis, artimųjų, pamačiusių sudegusio brangaus žmogaus kūną, žvilgsnį, tragiškoje avarijoje dalimis suplėšytus arba automobilyje įkalintus žmonių kūnus...
Kitos emocijos – brangios. Žmonių, kuriems nelaimės akimirką pavyko padėti, ištartas „ačiū“, pasak ilgamečio pareigūno, jam iki šiol tebėra labiausiai jaudinantis ir brangiausias atlyginimas už padarytą darbą.
Atsimena gaisravietę, iš kurios pavyko išnešti dūmais apsinuodijusią garbaus amžiaus moterį. Išnešta į lauką ji staiga atmerkė akis ir pažvelgė į savo gelbėtojus. Pirmas senolės ištartas žodis buvo „ačiū“.
„Tai istorijai jau daug metų, o aš jos nepamiršau. Ačiū Dievui, pavyko laiku tą močiutę surasti ir išnešti į lauką“, – sako R. Orda, už tinkamai atliktą pareigą žmonėms ne kartą sulaukęs vadovybės paskatinimo.
O sykį vadavo skalbimo mašinoje įstrigusį pusantrų metų vaiką, kuris užlipo, pasilenkė ir įkrito galva žemyn. Mamos iškviesti ugniagesiai mašiną paguldė ant šono, mažylis išgelbėtas sveikas, tik išsigandęs.
O vienas gaisras Rolandą priverčia šyptelėti ir prabėgus maždaug 15-ai metų. Tada Kuršėnuose degė gyvūnėlių prieglauda. Kone visi augintiniai sudegė arba užtroško. Liko tik krokodilas, kuris saugiai tūnojo terariume ir kurį reikėjo nedelsiant gelbėti nuo pražūties. Dabar šypseną kelianti situacija tada Rolandui atrodė netgi grėsminga. Krokodilo galvą apkabino prieglaudos darbuotojas, o ugniagesiui liko pakelti tik uodegą.
Aukščiausi apdovanojimai ir liga
Nors ugniagesio gelbėtojo darbas sunkus tiek fizine, tiek emocine prasme, R. Orda vis tiek randa laiko lygumų slidėms, riedslidėms, krepšiniui, dviračių sportui ir kitoms šakoms. Ugniagesiui – tai būdas atsipalaiduoti nuo patirto streso, atitrūkti nuo slogių minčių ir pamiršti nuovargį.
Slidinėjimas į šiauliečio gyvenimą atėjo penktoje mokyklos klasėje. Laiku profesionalių trenerių pastebėtas sportiškas vaikas greitai tapo jaunučių, o paskui ir jaunimo Lietuvos rinktinės nariu, išmaišiusio ne tik Lietuvą, bet ir Sovietų sąjungą.
Slidinėjimas R. Ordai nepabodęs iki šiol. Dėl sniego, kurio Lietuvoje būna dabar jau ne kiekvieną žiemą, šiaulietis vyksta net į Estiją.
Ne mažiau dėmesio vyras skiria ir dviračių sportui. Jis – dažnas maratonų ir varžybų dalyvis.
Vis tik vienas kartas Rolandui galėjo reikšti sportinės karjeros pabaigą. 2018 metais dalyvavo Tartu vykusiame dviračių maratone. Ilsintis naktį, staiga suėmė sunkiai ištveriamas nugaros skausmas, atėmė kojas. Į medicinos įstaigą šiaulietį išgabeno ant neštuvų.
Medikai diagnozavo stuburo išvaržą, ragino kuo skubiau operuoti. R. Orda ilgokai dvejojo – vis tik stuburas! Išbandė VRM darbuotojams teikiamas reabilitacijos procedūras, ilgus ir sudėtingus masažus. Nuojauta, kad gali niekada nebevaikščioti, varė į neviltį, todėl prireikė psichologo pagalbos. Užtrūko, kol sutiko operuotis.
Atsibudęs po operacijos Kaune, prisimena, pajuto savo kojas.
„Iš laimės norėjosi šokti iš lovos ir eiti“, – sako sportininkas, tarptautinių ir Lietuvos sportinių varžybų laimėtojas.
Operacija buvo sėkminga – stuburas pasidavė skalpeliui. Padedant jam ir Rolando atkaklumui, negalavimas nuslopo, o šiandien beveik jau ir užsimiršo.
Tačiau lemtingoji stuburo išvarža pakeitė tarptautiniais pasiekimais spėjusio pasižymėti šiauliečio planus. Teko pasitraukti iš 2018 metais vykusio Stipriausio ugniagesio čempionato, kuriame dalyvavo porą paskutiniųjų metų ir sėkmingai skynė čempiono, pralenkusio už save gerokai jaunesnius dalyvius, laurus.
„Net sunku apsakyti, kokia laimė ir koks jaudulys užeina stovint ant laimėtojo pakylos ir kartu su kitų šalių čempionais iškelti Lietuvos vėliavą“, – sako ugniagesys Rolandas.
Jis neabejoja, kad tokių momentų jo gyvenime tikrai bus. Dėkingas šiųmetei žiemai, kuri suteikė progą dar labiau užgrūdinti kūną ir įgyti puikią fizinę formą.
„Man nepaprastai išdidu, kad dirbu ugniagesiu gelbėtoju, kad galiu tarnauti savo žmonėms ir savo Valstybei, kad sportiniais pasiekimais galiu platinti žinią apie mūsų šalį“, – sako gelbėtojas, prieš kelis dešimtmečius rinktis ugniagesio gelbėtojo profesiją paskatinęs ir savo brolį Daivarą.
R. Orda jau turi idėją vasarai. Ji susijusi su riedslidėmis. Bet apie tai kalbėti esą kol kas per anksti.
