Naujausios
Daugybė atspalvių užburia
Genovaitės Mitrikienės sodybą nuo kelio slepia medžių ir tujų siena, o gėlynai dar kiek toliau – už namo ir atviro kiemo, tad nežinodamas dažnas gali pravažiuoti pro šalį žvyrkeliu, vedančiu į Veršių kaimą. Tačiau žinantiems čia atsiveria žiedų rojus.
Šeimininkė veda prie susodintų dviejų eilių bijūnų. Močiučių darželiuose įprasti tamsiai raudoni, šviesiai rožiniai ir balti šių gėlių žiedai. Dar kai kur kaip retesnį, nykstantį egzempliorių gali pamatyti vadinamą krapinę pinaviją (bijūną), kurios karpyti ažūriniai lapeliai primena krapus. Genovaitė tokį kelmelį taip pat turi išsaugojusi. Tačiau toliau jau atsiveria atspalvių gama: birželio pirmąją dekadą pražydęs šviesiai šviesiai violetinis bijūnas, tamsesniu viduriuku ir šviesėjančiais į išorę žiedlapiais. Čia pat glaudžiasi vos vos gelsvas grietinėlės spalvos, kreminis žiedas iš gretimo kelmelio, toliau markstosi baltas, rožiniais pakraštėliais ir tamsiu bordo spalvos viduriu egzempliorius. Yra ir tamsių, burokinių bijūnų, ir avietinės, lašišinės atspalvių, lyg raudoną gamtos dailininkas būtų „praskiedęs“ šlakeliu oranžinės. Visą grožį vainikuoja neįprastas bijūnams geltonai žydintis krūmas „Bartzella“. O kur dar skirtingi žiedų vidurėliai, vienur pro raudonumą prasikalantys aukso spalvos „šepetuku“, kitur tik šiek tiek pataškyta baltos spalvos ruoželių. Yra tarp gausybės bijūnų ir pusiau medėjančių, ir medėjančių, pilnavidurių ir tuščiavidurių.
Nepaprastas geltonas žiedas
Genovaitė Mitrikienė pasakoja bijūnais itin susižavėjusi per atsitiktinumą. Moteris gėlėmis, svogūnėliais, sėklomis prekiauja Naujosios Akmenės turguje. Gal prieš trejus ar ketverius metus pažįstamas vietinis gėlininkas priėjęs padovanojo geltoną „Bartzella“ bijūno žiedą, kuris, pamerktas vazoje, itin traukė praeivių dėmesį, ne vienas jų pradėjo klausinėti, kur tokią rūšį gauti, gal žagarietė pardavinėjanti.
„Sužinojome, kad Latvijoje, netoli Tervetės gyvena selekcininkas, turintis ir geltonų, ir dar daug kitokių spalvų bei atspalvių bijūnų. Mane pas jį palydėjo akmenietės gėlininkės, kurios jau anksčiau buvo nuvykusios, nes vienam nežinančiam rasti sudėtinga, gyvena žmogus tarp miškų. Pačios akmeniškės pasakojo pirmą kartą važiuodamos pasiklydusios. Laimei, sutiko policininkų ekipažą ir jų pasiklausė. Pareigūnai pasitaikė labai paslaugūs, pasakė, kad vienos tikrai neras ir pasisiūlė pabūti vedliais. Tad policininkai važiavo pirmi, o gėlininkės savo automobiliu sekė iš paskos, – pasakoja G. Mitrikienė. – Lankiausi ten ne vieną kartą. Daug sodinukų iš jo pirkau, dar esu ir iš kitų gėlininkų įsigijusi.“
Gėlininkė sako prieš sodindama bijūną į duobę įdedanti paukščių mėšlo granulių. Kas pavasarį vėl patręšia žaliosiomis trąšomis ir tiek užtenka.
G. Mitrikienė augina ne tik bijūnus. Nuo ankstyvo pavasario sodybos teritorijoje ima linguoti tulpių kilimai, vėliau žiedus sukrauna vilkdalgių kardai. Po bijūnų ateina eilė viendienėms. Šeimininkei gėlės – didžiausias gyvenimo pomėgis, aistra, kuriai skiria daug laiko, domisi literatūra, bendrauja su kitais gėlininkais.
Karšta birželio pabaiga bijūnus privertė gerokai anksčiau nužydėti, tačiau kai kurios vėlyvesnės veislės dar vilioja didelėmis žiedų galvomis.
