Naujausios
Apie keliautoją ne į Mėnulį
Šiaulietis Petras Turskis, atšventęs 60-metį — keliautojas, daugkartinis dviračių turizmo čempionatų nugalėtojas, aktyvus visuomenininkas. Tai žmogus, išugdęs ne vieną kartą turistų, matęs ir šilto, ir šalto.
Ovidijus Višniauskas
redakcija@skrastas.lt
Apie apdovanojimą
„Taip, aš Petras, bet ne ponas“, — su šypsena veide sveikinasi į redakciją atėjęs keliautojas Petras Turskis. Linksmai šnekučiuojamės apie užplūdusį karštį ir prasidėjusį ilgai lauktą vasaros sezoną — nepriekaištingas oras užkietėjusiam keliautojui turbūt yra didžiausią džiaugsmą suteikiantis dalykas.
Pašnekovas skuba išskleisti pluoštą atsineštų kelionių fotografijų. Beveik visose užfiksuoti sniego kepurėmis aplipę kalnai, neaprėpiamos Rusijos (tuometinės Sovietų Sąjungos) laukų platybės, tarpekliai, vietinė augmenija ir patys ekspedicijų dalyviai. Nešini didžiulėmis kuprinėmis, kuriose, atrodytų, gali tilpti visas gyvenimas. Patyrinėję nuotraukas, sėdame pašnekesiui apie keliautojo vaikystę Sibire, entuziazmo kupinus jaunystės metus ir keliones.
Jubiliejaus proga P. Turskis apdovanotas Šiaulių apskrities viršininko apdovanojimu — Garbės ženklu už nuopelnus Šiaulių apskričiai. „Šį įvertinimą laikau tarsi simbolinės skolos grąžinimą. Daugelį metų dirbau visuomeninį darbą. Tokį, kurio niekas nežinojo ir niekas nemokėjo už jį. Tai lyg atlygis už darbus praeityje“, — iš pradžių tyliai pamąstęs samprotavo jaunųjų turistų būrelio vadovas.
Patirtis Sibire
Petras Turskis gimė 1949 metais birželio 29 dieną Krasnojarsko krašte, ištremtų ūkininkų šeimoje. „Tėvus išvežė siaubingą tų pačių metų balandžio 25-tosios rytą. Vagonų stuksėjimą girdėjau mamos pilve“, — taria susigraudinęs. Sibire Turskiai išgyveno beveik 10 metų, tačiau būnant ten tėvai kasdien mažajam Petrui primindavo, jog yra tokia Lietuva.
„Atėjo metas, kada paleido iš Sibiro. Tėtis po insulto sunkiai sirgo. Grėsė antrasis insultas, kuris ir ištiko grįžus namo. Parvažiavome 1958— tųjų rugsėjo mėnesį, o tėtį palaidojome gruodžio 29-tąją“, — neslėpdamas graudulio pasakoja P. Turskis.
„Apskritai, mano gyvenimą lydi devintukai. Kiekvienas esminis gyvenimo įvykis yra susijęs su devintuku“.
Grįžus į Lietuvą Turskių šeimą pasitiko sunkūs laikai. Iš septynių didžiulių sodybos pastatų liko tik du namai įlūžusiais ar įlinkusiais stogais, iš kurių viename reikėjo apsigyventi. „Prisimenu, kad mama, pamačiusi namus, labai nuliūdo ir verkė. Pro kiaurą šiaudinį stogą varvėdavo lietus, o mes, pasidėję bliūdus, rinkdavome vandenį. Nepaisant to, skaudu nebuvo. Juk šeima grįžo į namus“.
Mirus tėčiui likusiai šeimai teko dirbti sunkiai. Tėtis buvo miręs, todėl visi ūkio darbai gulė ant sūnaus pečių. „Tas fizinis aktyvumas, matyt, ir lėmė mano gyvenimą“.
Lietuvoje keliautojas vėl pradėjo eiti į mokyklą, iki kurios buvo trys kilometrai kelio pėsčiomis. „Nebuvau matęs nei gandro, nei varlės. Labai bijojau varlių. Kai atėjo pavasaris ir prasidėjo varlių balius, tai aš pastoviai vėluodavau į mokyklą, nes prie balų, pro kurias turėdavau eiti, jos pastoviai šokinėdavo ir kvaksėdavo. Stoviu. Laukiu, kol nušokinės ir tik tada galiu ramiai eiti. Visiems buvo baisiai įdomu, kodėl nepasirodau mokykloje laiku“, — su šypsena pasakoja entuziastas.
Aistra kelionėms
Maždaug apie 1969-uosius metus P. Turskis išsikėlė į Klaipėdą. Pradėjo sportuoti, dirbti. Neturėjo jokio patarėjo, nes tėtis miręs, o mama gyveno kaime. Sistema buvo visiškai kita. „Ne tokia kaip dabar, kai tėveliai atveda vaiką į būrelį šokti pramoginius šokius ir po to didžiuojasi“.
Į pirmąją kelionę pajūryje po 1969-tųjų audros, išvedė mokytojas Viktoras Varnas. „Uždėjo man didžiulę kuprinę. Po to galvojau, kad daugiau niekada gyvenime jos nebenešiu“, — juokiasi prisiminęs.
Pirmąjį dviratį kalnų mylėtojas nusipirko iš algos ir dar šiek tiek pasitaupęs. „Dviratis buvo pavadinimu “Sport“. Tarybiniais laikais tai buvo geras daiktas, — šypteli. — Tada pradėjau važinėti ir bėgioti. Kartais nubėgdavau net 10 kilometrų šalia stumdamas dviratį“.
Keliauti tolėliau Petras Turskis pradėjo su draugais. Iš pradžių Lietuvoje. Keliautojas įsisuko į sportinį turizmą. „Tada dar nežinojom ir neįsivaizdavom, kas tas sportinis turizmas ir su kuo jis valgomas. Gal likimo pirštas mane atvedė ne į didįjį sportą, o pasiūlė jį įvairiapusį“.
Turzimo žinovas pasakoja, kad sportinį turizmą sukūrė kariai, grįžę iš karo mūšių kalnuose. Rusai nebuvo taip pasiruošę kariauti kalnuose, kaip vokiečiai. Reikėjo ruošti orientacininkus ir panašaus pobūdžio specialistus. „Svarbiausia tokio turizmo dalis yra įveikti kalnus“, — tvirtino keliautojas.
Pasak P. Turskio, tokia keliavimo forma buvo populiari tarp profesūros, kuri suprato kelionės prasmę, idėją, matė gamtą ir tai, ką reikia matyti toje gamtoje.
Nuo 1980-tųjų P. Turskis ne tik pats keliavo į kalnus, bet ir vedė grupes. Tokiomis kelionėmis užsiminėjo net apie 15 metų.
Atsikraustęs gyventi į Šiaulius visuomenininkas aktyviai dalyvavo dviračių turizme, dirbo turistų centre. Tuo metu vyko dviračių populiarinimo programa Šiauliuose, atidarytas Bubių dviračių takas, aktyvios veiklos netrūko. „Mes tiesiog griūdami bėgdavom iš vieno renginio į kitą. Galima sakyti, jog su žmona gyvenom vien tik tuo“.
Išvykos organizuotos ne tik turizmo centro nariams, bet ir miesto, apskrities ir kitų rajonų žmonėms. „Stengėmės, kad kuo daugiau žmonių iš Lietuvos dalyvautų tose kelionėse“.
Petro Turskio gyvenime buvo ir slidės, laipiojimas urvuose bei plaukiojimas plaustais.
Paklaustas, kodėl traukia būtent tolimieji kraštai (Kazachija, Mongolija, Užbaikalė, Jakutija, Altajus ir kiti), pašnekovas atsako, jog tik ten tikra gamta, ten galima atsigerti iš upelio, misti laukiniais augalais. Be to, anksčiau niekur kitur negalėjai išvažiuoti. Atvira buvo tik pati sovietų sąjunga. „Tais laikais niekur nebuvau užsienyje. Tarnavau Liepojoje jūreiviu, tačiau į užsienį plaukti neleido“.
Kitoks turizmas
Petras Turskis tebedirba jaunųjų turistų centre, vadovauja turizmo būreliui. Jis nėra patenkintas jaunimo mokymo metodika ir jaunuolių požiūriu į keliavimą, sunkų darbą grupėse.
„Blogiausia, kad vaikų mokymas paremtas varžybomis. Treniruojame komandas varžyboms. Mokome auditorijose, salėse, bet ne realiomis sąlygomis. Abejoju, kad tai, ko mokome, jie panaudos gyvenime. Vyksta atvirkštinis procesas. Mes visko išmokome kelionėse. Be to, nebėra entuziastų. Pirštą pajudina ir jau nori diplomų, atlygio ar kažkokios dovanos“.
„Nemanau, kad sportinis turizmas atsigaus. Nenumirs, tačiau kaip struktūra — nebebus niekada. Dabar tėra tik prabangusis, komercinis turizmas. Kaip turguje — susimoki ir gauni. Kur tik nori. Į mėnulį! Pilvas ant nosies, tačiau turi pinigų. Štai ir turistas. Dabar viskas be idėjos. Eina tik pinigai“.
Artimiausiomis dienomis keliautojas planavo išvykti į Sibirą. Traukiniu. Kelionė — tuo pačiu maršrutu, kaio prieš 60 metų tėvai buvo vežami į Krasnojarską.
„Tada girdėjau tik vagonų stuksenimą, o dabar viską matysiu“. Ši kelionė turi tikslą — žada aplankyti tremties vietas ir prisirinkti medžiagos savo giminės medžiui. Be to, iš Lietuvos bus vežama daug video ir audio informacijos, lankstinukų bei knygų apie Lietuvą ten likusiems pažįstamiems.
Ateityje keliautojas žada išleisti knygą, kurioje bus įvairi informacija apie jo šeimą, tremtį, kitus svarbius Turskiams įvykius. Planuojama, jog ši knyga bus skirta tik artimiesiems. Jos knygynų lentynose greičiausiai neišvysime.
ĮSPŪDŽIAI: Petras Turskis pasidalijo prisiminimais atsinešęs puloštą kelionių nuotraukų.
KAMČIATKA: Mėnuleigio provėžos.
Iš asmeninio archyvo
ATOKVĖPIS: Atgaiva prieš žygį.
Iš asmeninio archyvo
Jono Tamulio nuotr.
citata: Dabar tėra tik prabangusis, komercinis turizmas. Kaip turguje — susimoki ir gauni. Kur tik nori. Į mėnulį!„