Naujausios
– Kaip susidomėjote melo detektoriumi?
– Studijuodamas psichologijos magistrantūrą pasirinkau teisės psichologo specializaciją. Tai kryptis, kuri daugiau dėmesio skiria darbui su liudytojų parodymais, rizikos vertinimais, teismo proceso dalyviais. Buvome susipažinę su įvairiais psichofiziologiniais tyrimais, o laikui bėgant pasinaudojau galimybe įsidarbinti ir su poligrafu. Tam, kad atitikčiau reikalavimus būti tyrėju, pabaigiau specializuotus mokymus JAV, kur poligrafo taikymas gana plačiai paplitęs.
– Priminkite, prašau, klasikinio melo detektoriaus funkcionavimą.
– Šiuolaikinis poligrafas remiasi trimis pagrindiniais sensoriais – kvėpavimo, odos elektrinio aktyvumo ir kraujo spaudimo bei pulsu ir kelių papildomų sensorių informacija – kraujo pulsiniu tūrio ir judesio davikliu. Tyrimo metu tiriamajam atsakant į užduodamus klausimus fiksuojami ir surenkami jo fiziologiniai duomenys.
– Kaip susipažinote su melo detektoriumi, grindžiamu akies funkcijų pokyčių analize?
– Studijuodamas psichologiją Vilniaus universitete domėjausi įvairiais melo atpažinimo metodais – tuomet ir sužinojau apie akių-motorinius tyrimus. Mokslinėje literatūroje buvo pristatomi įvairūs mane sudominę tyrimai, nagrinėjantys kognityvaus apkrovimo fiziologines apraiškas. Paprastai tariant, pastebėta, jog, atliekant įvairaus sudėtingumo mąstymo reikalaujančias užduotis, fiksuojamos skirtingos reakcijos akyse. Vėliau šie tyrimai buvo pritaikyti atpažinti apgaulę. Kaip žinia, melas – taip pat protinių resursų reikalaujantis veiksmas.
– Yra žinoma, kad specialiosios karinės tarnybos, rengdamos savo specialistus, išmoko apgauti melo detektorių. Ar įmanoma apgauti melo detektorių, grįstą akies funkcijų pokyčių analize?
– Yra atlikta daug mokslinių tyrimų, nagrinėjančių kaip apgauti poligrafą. Bene veiksmingiausiais būdas – apgauti patį tyrėją, jog šis tikėtų jūsų nekaltumu ir sąmoningai ar nesąmoningai bandytų rezultatus interpretuoti jūsų naudai. Tačiau šis metodas nepadėtų apgauti kuomet naudojami akių-motoriniai tyrimai. Naudojant šį instrumentą, duomenys interpretuojami kompiuteriniais algoritmais, todėl tyrėjo įtaka yra mažesnė – pasikliaunama objektyvesniu – kompiuterio rezultatu. Taip pat, matuojamos reakcijos mažiau priklauso nuo paties tiriamojo. Pavyzdžiui, pakitęs kvėpavimas ir dėl to besikeičiantis širdies darbas gali būti įtakotas paties žmogaus, o akių reakcijos išlieka valdomos autonominių procesų, todėl pačiam žmogui nėra lengva jas pakeisti.
– Teisminiame tyrime detektorius pirmą kartą buvo panaudotas JAV 1935 metais, Lietuvoje – 1992, tačiau šiuo metu daugumoje Europos valstybių poligrafo parodymai nelaikomi patikimu įrodymu teisme. Ar ateityje kriminalistikoje turi perspektyvą akies funkcijų pokyčių analizės tyrimai?
– Dažnai klaidingai pristatoma, jog poligrafo ar kitų instrumentinių tyrimų naudojimas teismuose yra ribotas dėl menko patikimumo. Tačiau yra šiek tiek kitaip. Daugumoje šalių teisinėje sistemoje yra priimta, jog žmogus neturėtų būti verčiamas liudyti prieš save – turi teisę tylėti ir/ar labiau savęs neinkriminuoti. Būtent dėl šios priežasties kai kurios šalys ir netaiko šių tyrimų, nes fiksuojamos nevalingos žmogaus reakcijos tampa „liudijimu prieš save patį“. Jei vertintume modernių melo atpažinimo priemonių (poligrafo, akių motorinių tyrimų) tikslumą atpažįstant melą, jis būtų apie 92 proc.
Kitas svarbus aspektas kalbant apie teisinę praktiką yra tai, jog teismo proceso metu vertinama parodymų visuma. Melo atpažinimo instrumentai nėra ir neturėtų būti vienintelis įrodymas. Net turėdami 99 proc. tikslumo techniką, negalėtume, pvz., įvykus vagystei, tiesiog pradėti tirti atsitiktinių žmonių gatvėje, kol surastume kaltininką. Tačiau, esant keliems įtariamiesiems, poligrafas ar akių motoriniai tyrimai tikrai galėtų būti (ir yra) puikūs įrankiai padėti tyrėjams. Beje, tokia praktika Lietuvoje jau egzistuoja.
– Kokios metodikos yra tiksliausios?
– Tiksliausia informacija gaunama iš „Informacijos atpažinimo“ tyrimų. Jų metu, bandoma atsakyti į klausimą, ar žmogus žino tam tikrą informaciją. Imkime pavyzdį – įsilaužimą į namus. Tikrasis nusikaltėlis žinos daug su įvykiu susijusių detalių – pro kur buvo įsibrauta į namus, kas buvo pavogta ir pan. Jei ši informacija nėra viešai žinoma, tiramojo galima klausti visų šių dalykų, pateikiant po 5–6 galimus variantus. Kuo daugiau detalių žinoma tyrėjams, tuo daugiau klausimų galima sudaryti. Jei tokio tyrimo metu matome, jog įtariamasis reaguoja į visus atsakymus, susijusius su padarytu nusikaltimu (reaguoja į tiksliai nurodytą įsilaužimo vietą, į naudotą įsilaužimo įrankį, reaguoja tik į tuos daiktus, kurie buvo pavogti, reaguoja į tikslią vagystės datą ir pan.), tikimybė, kad šios reakcijos bus atsitiktinės, yra be galo maža. Todėl, gerai suformulavus ir parinkus tyrimo klausimus, jo tikslumas identifikuojant kaltininką gali būti 99,99 proc.
Deja, ši metodika tinkama ne visuomet. Mūsų šalyje ji taikoma gana retai, nes, deja, daug informacijos dar tyrimo metu nuteka į viešumą per įvairius žiniasklaidos kanalus. Dėl to nebeįmanoma nustatyti, ar žmogus kažką apie nusikaltimą žino dėl to, kad pats jį vykdė, ar dėl to, kad faktus sužinojo iš viešai prieinamų informacijos šaltinių. Dėl šios priežasties kai kurios šalys (pvz., Japonija) riboja kriminalistinės informacijos sklaidą, ir tai leidžia jiems mūsų aptariamus tyrimus naudoti dažnai ir sėkmingai.
– Kiek dirbant su melo atpažinimo metodikomis Jums praverčia žinios, įgytos universitete studijuojant psichologiją?
– Atliekant psichofiziologinius tyrimus, tikrai pasitarnauja ir Vilniaus universitete įgytos psichologijos žinios. Tačiau svarbiausias praktinis gebėjimas – išklausyti žmogų, bendrauti su juo suprantamai, be išankstinių nusistatymų. Dažnai situacijos, dėl kurių kreipiasi asmenys, būna gana jautrios. Dėl to stengiuosi padėti žmonėms nusiraminti, jaustis patogiai, išklausyti. Manau svarbu, kad tiriamieji žinotų, jog yra išgirsti. Natūralu, jog nė vienas nenorime būti tardomi, įtarinėjami, ypač, kai sakome tiesą ar jaučiamės neteisingai apkaltinti. Dėl to stengiamės žmonių nekaltinti, o tyrimą atlikti kuo objektyviau. Didelę reikšmę tiriamojo savijautai turi ir klausimų sudarymas – klausimai neturi būti provokuojantys, skaudinantys, keliantys bereikalingą sujaudinimą.
– Ar gali pasitarnauti melo atpažinimo tyrimai organizacijoms?
– Tikrai taip! Užsienio šalyse vis dažniau naujos technologijos pasitelkiamos sprendžiant personalo patikimumo klausimus. Nemaža dalis valstybinių ar privačių įstaigų naudoja melo atpažinimo tyrimus, siekdami priimti sąžiningus kandidatus į reikšmingas pareigas. Kompanijos neretai tikrina darbuotojus dėl galimų vagysčių ar informacijos nutekinimo. Pritaikymas čia iš tiesų labai platus. Akių motorinis tyrimas padeda spręsti problemas, kurioms išaiškinti nėra paprastų būdų, arba jų kaštai būtų itin dideli.
– Ką dažniausiai melo detektoriumi nori išsiaiškinti privatūs klientai?
– Problemos, kurias nori spręsti privatūs asmenys, būna gana įvairios. Į mus kreipiasi teisminio proceso dalyviai – padedame bylose, kuriose itin svarbūs liudytojų parodymai, ar pasakojamos skirtingos įvykių versijos. Taip pat privatūs klientai kreipiasi dėl kylančių įtarimų vagysčių arba šeimyninės neištikimybės atvejais. Galime atlikti įvairiausius tyrimus, susijusius su žmogaus konkrečiai atliktais veiksmais.
– Kaip apie akių-motorinius tyrimus galima būtų sužinoti plačiau?
– Šiuo klausimu esame įkūrę internetinę svetainę meloatpažinimas.lt ten esame įkėlę nuorodas į mokslinius tyrimus, susijusius su akių- motoriniais tyrimais. Taip pat nemokamai konsultuojame asmenis, susidomėjusius galimybe išbandyti ar pritaikyti tokius tyrimus. Džiaugiamės, kad Lietuva patenka į ratą valstybių, kuriose galima pasinaudoti tokiomis moderniomis technologijomis.