Aktoriaus gyvenimą dėliojo likimas

Aktoriaus gyvenimą dėliojo likimas

Balandžio pabaigoje 84-ąjį sukaktį minėsiantis aktorius Donatas Banionis sako, kad gyvenimą likimas pakreipia savaip. Net į aktorystę daugybę titulų susižėrusi teatro ir kino legenda atėjo netikėtai

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

„Jasius eina!“

Į Rėkyvos kultūros namus Šiauliuose garsusis aktorius atvyko po reabilitacijos sanatorijoje. Pirmą kartą Rėkyvoje viešėjęs D. Banionis ilgai neužtruko — skubėjo į autobusų stotį, kad nepavėluotų.

Susitikimo vedėjas, Šiaulių dramos aktorius Vladas Baranauskas pirmiausia teiravosi apie kelią į aktorystę ir pirmąjį D. Banionio sukurtą personažą — Jasių J. Miltinio režisuotame spektaklyje „Atžalynas“ .

Garsusis aktorius įsitikinęs: viską buvo nusprendęs likimas. Gimęs Kaune, siuvėjo šeimoje ir baigęs 6 klases, ėjo mokytis amato, nes stoti į gimnaziją nebuvo pinigų. Kauno amatų mokyklos Keramikos skyriuje molį minkė ketverius metus.

Vaidindavo dar mokykloje, bet nuėjęs į Darbo rūmų teatro atranką, nepateko. Priėmė jo draugą Vaclovą Blėdį.

Likimas ruošė kitą posūkį — Darbo rūmų teatrui jau vadovavo iš Paryžiaus grįžęs Juozas Miltinis, kuriam buvo pavesta Panevėžyje sukurti teatrą. 1941 metais teatrui atvykus gastrolių į Kauną, V. Blėdis supažindino D. Banionį su režisieriumi.

Aktorius juokiasi, kad J. Miltinis vis prisimindavo, jog išbandymui eilėraštį deklamuoti D. Banionį pastatęs prie šuns būdos. Būsimasis aktorius pamiršo tekstą, bet J. Miltinis pasakė: „Važiuojam į Panevėžį“. D. Banionio tėvas stebėjęsis: “Nei gražiai vaikštai, nei gražiai dainuoji“.

Taip 1941 metų birželio 1 dieną D. Banionis buvo priimtas į Panevėžio dramos teatrą aktoriumi-kandidatu. Tais pačiais metais J. Miltinis statė K. Binkio „Atžalyną“, D. Banioniui teko Jasiaus vaidmuo.

„Pats buvau mokinys ir suvaidinau. Kai eidavau per Panevėžį, mergaitės šnekėdavo: “Jasius eina!“ — pirmąsias pripažinimo akimirkas prisimena aktorius.

Po kančios — įsimintini vaidmenys

Kino įžymybe D. Banionis tapo suvaidinęs Vaitkų Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“. Už šį vaidmenį aktorius buvo įvertintas aukščiausiais apdovanojimais, tarp jų — prestižinio Karlovy Varų festivalio aukščiausiuoju prizu.

Iš 81 kine suvaidinto vaidmens aktorius didžiosios dalies nenori prisiminti: „Kiekis — didžiulis, bet kokybė — ne kokia. Kviesdavo, ir važiuodavau. Gavau — suvaidinau. Žymiųjų vaidmenų labai bijojau. Niekada nieko nenorėjau suvaidinti. Norėti — pliurpalas. Bet ar gali — čia tai klausimas! Nes norai kartais apgauna“.

„Niekas nenorėjo mirti“, “Soliaris“, “Ne sezono metas“, “Goja, arba Sunkus pažinimo kelias“, “Bethovenas — vienos dienos gyvenimas“ — šiuose filmuose vaidintus vaidmenis aktorius vadina palikusiais pėdsaką kūryboje.

Teatre iš 100 suvaidintų herojų irgi išskiria tik 4— 5 — „kurie kainavo skausmus“. Tarp jų — Bekmanas V. Borcherto pjesėje “Lauke, už durų“ ir Jorgenas Tesmanas H. Ibseno “Hedoje Gabler“.

Paklaustas, kurie visos karjeros vaidmenys jam arčiausiai širdies, D. Banionis pirmiausia pamini Jasių, paskui — Vilį Lomeną A. Milerio „Komivojažierio mirtyje“.

Išsaugojo V. Mačernio poeziją

Dar vienas netikėtas ir tragiškas D. Banionio gyvenimo vingis — pažintis su poetu Vytautu Mačerniu.

1944 metais, artėjant frontui, J. Miltinis, D. Banionis ir V. Blėdis traukėsi į Varnius. Nuvykę į Telšius, gavo pasiūlymą nakvoti Šarnelėje, pas V. Mačernį, kurį J. Miltinis pažinojo.

„Šarnelėje prabuvome nuo liepos iki spalio. Padėdavome ūkio darbuose, tik J. Miltinis išvažiavo į Viekšnius sakydamas: “Negaliu dirbti, nuo darbo žmogus degraduoja“.

Pajudėjus frontui, D. Banionis su V. Mačerniu pasikinkė arklį bėgti į Vakarus. Suko į Žemaičių Kalvariją — pasiimti trečio draugo — Pauliaus Jurkaus. Pakeliui sutiko lietuvių karininkus, kurie įspėjo: jei gyvybė svarbi, miestelio link nejudėti.

Sutarė — Vytautas vienas greičiau nuvažiuos, o D. Banionis liko laukti su „čemodanais“, kuriuose buvo poeto rankraščiai. Nors V. Mačernis buvo sakęs, kad rankraščius galima ir palikti — savo poeziją mokąs atmintinai.

Miestelio pusėje išgirdęs sprogimą, D. Banionis ir toliau laukė Vytauto. Nesulaukęs bėgte nubėgo — miestelyje visi buvo išsislapstę.

„Taigi užmušė. Jurkaus kieme guli“, — tokią tragišką žinią sužinojo aktorius. “Vėl likimas“, — atsidūsta, pridurdamas, kad Paulius jau iš vakaro buvo išvykęs su vokiečiais.

Poeto rankraščius D. Banionis išsaugojo, jie buvo pradėti atspausdinti. Bet atsiliepė sužadėtinė, paėmė rankraščius ir dingo.

„Ką dabar skaitome yra tai, ką išgelbėjau. Vėl likimas“, — sako aktorius.

Dostojevskis nekaltas

Šiuo metu aktorius nebevaidina. Sako nežinąs, ko reikia šiandienos žiūrovui, bet pastebi, kad teatras pasikeitė. Dabar — svarbu prajuokinti publiką.

„J. Miltiniui svarbiausia buvo žmogus, o ne pasilinksminimas, efektas. Gal nereikėjo ir J. Miltinio? Bet žiūrovas jį priėmė. Da Vinčis kūrė, kas buvo dūšioje, taip pat rašė Šekspyras. Neprisitaikydami žiūrovui. Jei dabar menininkui nieko nėra sieloje, jis nieko ir neparodo. Duok dabar kam nors perskaityti Dostojevskį: paskaitys ir numes. Juk nekaltas Dostojevskis, o kaltas skaitytojas“, — sako aktorius.

KONTAKTAS: Susitikime Donatas Banionis buvo pasveikintas su gimtadieniu. Aktorius džiaugėsi jautęs kontaktą su publika: „Nežinau, kiek buvo priimtina ir suprantama, ką aš sakiau, bet man buvo malonu kalbėtis“.

VAIDMENYS: Donatas Banionis — savikritiškas: iš daugybės teatre ir kine sukurtų vaidmenų vertais vadina tik keletą.

Išnaša-nuotr: Paklaustas, kokiais žodžiais dabar į žiūrovą norėtų kreiptis, aktorius pasitelkė Šekspyrą:

Rytoj, ir vėl rytoj, ir vėl smulkiais žingsneliais bėga mūsų dienos

Lig nužymėtos kiekvienam ribos.

Ir saulė, kuri šviečia mums, bepročiams,

Tik rodo kelią nebūties tamson.

Užgesk, užgesk, ugnele trumpaamže,

Gyvenimas — tai bėgantis šešėlis,

Tai komedijantas, kurs jam skirtą laiką

Papostringauja scenoj, pasimaivo,

Nueina ir nutyla amžinai.

Tai idiotų pasaka triukšminga, neturinti prasmės.

Jono TAMULIO nuotr.