Naujausios
Pasitiks adventą
„Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas Gintaras Jonikas, būdamas tauragiškis, po 14 metų iš JAV grįžo ne į Tauragę, o į Šiaulius. Kadangi mes, tauragiškiai, jo ilgimės, nusprendėme atvažiuoti į Šiaulius“, – juokiasi G. Urmonaitė.
Po sumos vyksiančiame renginyje piligrimas, dainų autorius ir atlikėjas J. Gaižauskas pasakos apie keliones, pristatys knygas „Pasibaidęs Dievo žirgas“, „Dievas su šlepetėmis“. G. Urmonaitė sako, kad J. Gaižauskas – tobulas pasakotojas, o knygose tarsi „per debesis eina – viskas išgyventa, išjausta“.
Tauragės liaudies teatras atliks literatūrinę-muzikinę kompoziciją „Žodžiai kaip mėnesiai ir metai“. Kompozicijoje skambės poeto Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių ciklas „Mėnesiai“ ir J. Gaižausko atliekamos dainos.
G. Urmonaitė žada, kad dainomis advento renginį papildys ir Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas kunigas Gintaras Antanas Jonikas.
Režisierė daug metų pažįsta buvusius tauragiškius G. Joniką, J. Gaižauską, tad idėją dėl koncerto nebuvo sunku suderinti.
Yra ir dar viena priežastis atvykti į Šiaulius – kitais metais Tauragė bus Lietuvos kultūros sostinė, tad tauragiškiai kviečia šiauliečius apsilankyti jų mieste.
Apie bendrystę su G. Joniku, J. Gaižausku ir kitais savo kartos bendraminčiais režisierė galėtų pasakoti daug. Prisiminimais liejasi susitikimai, nuotykiai, patyrimai, laisvės dvasia. Dar sovietmečiu visi rinkdavosi pas tauragiškius Gorbunovus, prisijungdavo G. Joniko brolis, aktorius Arūnas Sakalauskas, šviesaus atminimo liaudies teatro aktorius, dailininkas Petras Sadauskas. Maždaug apie 1975–1980 metus kažkur pušyne suplevėsavo Lietuvos trispalvė. G. Urmonaitė žino, kad būdamas 16 metų G. Jonikas, patarnaudavęs mišioms, nunešė ir padėjo partijos komitete komjaunimo bilietą.
Draugystė, susitikimai tęsiasi iki šių dienų, iš kur bebūtų parvažiavę, ką pasiekę, vėl susėda tuose pačiuose namuose Tauragėje, dainuoja, kalbasi.
Gyvenimo pradžia – Pakruojyje
G. Urmonaitės gimtinė – Pakruojis. Režisierės mama kilusi iš Pakruojo rajono Lygumų, tėtis – iš Joniškio rajono. Abu buvo išvežti į Sibirą, Irkutsko sritį, ten susipažino ir susituokė. Tremtyje buvo ir G. Urmonaitės tėvo mama, ir abu mamos tėvai. Sibire gimė ir vyresnysis režisierės brolis. O pati į Lietuvą grįžo mamos pilve. „Užtat dabar manęs kelionės nevargina“, – juokiasi.
Šeima į Pakruojį grįžo 1957 metų gegužę, o G. Urmonaitė gimė rugsėjį. Vėliau į pasaulį atėjo dar vienas brolis. Mama ir dabar gyvena Pakruojyje – kitų metų balandį jai sukaks 90 metų.
G. Urmonaitė baigė Pakruojo vidurinę mokyklą, ją mini pačiais gražiausiais žodžiais. Ir dalijasi akimirkomis iš praeities.
Prisimena, kaip tėvai visus tris vaikus vesdavosi į bažnyčią. Ypač įsiminė Kalėdų rytmečiai, kai į bažnyčią tėvai keldavo labai anksti. O po mišių laukdavo mokykla. „Atsimenu, gal 10–11 klasėje miegu per pirmą pamoką. Staiga prieina rusų kalbos mokytojas ir glosto mano galvą. Tik po daugelio metų sužinojau, kad jis tremtinys. Ir pradinių klasių mokytoja.“
G. Urmonaitės tėvas, grįžęs iš tremties, baigė politechnikumą Šiauliuose, dirbo darbų vykdytoju.
„Statė Linkuvos mokyklą, pienines, ligonines ir kunigui namą, kuris kaimynystėje gyveno, – nusijuokia G. Urmonaitė. – Mes gražiai gyvenome, Kūčių vakarienę švęsdavome. Tik vyresnysis brolis nukentėjo, 1972 metais baigė vidurinę mokyklą ir nestojo į komjaunimą, o tais metais susidegino R. Kalanta. Jis mokėsi geriausiai iš klasės, o charakteristika buvo bloga, įstoti, kur labai norėjo, negalėjo.“
Baigusi Pakruojo vidurinę mokyklą, G. Urmonaitė išvyko į Vilnių mokytis režisūros, paskui Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Į Tauragę atvyko pakviesta režisieriaus Antano Naraškevičiaus. Čia neturėjo jokio artimo žmogaus, jokios giminės – net devinto vandens nuo kisieliaus. Kitąmet, vasario 1 dieną, bus 44 metai, kai dirba Tauragėje.
„Dabar mano artimieji – visa Tauragė, o giminė, gal net šeima – teatras. Man svarbiausia yra žmogus“, – sako režisierė.
Praėjusią savaitę baigėsi G. Umonaitės organizuotas jau 30-asis respublikinis mėgėjų teatrų festivalis „Kvartetas“. Šiemet parodyti aštuoni spektakliai – dvigubai daugiau nei įprastai. Pirmasis festivalis mėgėjų teatrus sukvietė dar 1993 metais.
„Reikia labai norėti. Vienas iš mano kredo: ko labai noriu, ko labai trokštu, negali neišsipildyti. Nors esu ir pasiutusi, ir šiuolaikiška, bet mano tikslas nešiuolaikinis – ne pinigai, ne projektai. Neduoda projekto, vis tiek padarau.“
Režisierei patinka senoji lietuvių dramaturgija. Į „mandrumus“ nesimeta, sako, jog mėgėjų teatras vis tiek neperspjaus profesionalų, be to, aktoriai negali skirti daug laiko repeticijoms, žmonės labai užsiėmę. Širdžiai labai artima ir klasika, poezija, yra parengusi poetinių ir muzikinių kompozicijų, atmintinai skaito apie 300 eilėraščių.
Svarbiausia G. Urmonaitei – išlaikyti. Startuoti, sako režisierė, yra viena, bet išlaikyti gerokai sunkiau.
„Gali labai greit susipykti, nusisukti, eiti į kitą darbą, ieškoti kitų draugų. Bet, kaip Just. Marcinkevičius sakė, „pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą. Kaip žmogaus pareigą žmogui“, – sako režisierė.
