70 metų kartu gyvenanti pora atšventė Palaimintąsias vestuves

Laimos AGANAUSKIENĖS nuo­tr.
"Jei su­tuok­ti­nius ly­dės pa­gar­ba vie­nas ki­tam, su­pra­ti­mas ir mei­lė, jie neiš­sis­kirs", – sa­ko 70 me­tų san­tuo­ko­je gy­ve­nan­tys Leo­ka­di­ja ir Ed­mun­das Sa­dze­vi­čiai.
Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, Po­ciū­nė­lių kai­me, gy­ve­nan­tys Leo­ka­di­ja ir Ed­mun­das Sa­dze­vi­čiai kar­tu – jau sep­ty­ni de­šimt­me­čiai.
Pa­lai­min­tą­sias ves­tu­ves ne­se­niai at­šven­tu­si po­ra įsi­ti­ki­nu­si: my­lint rei­kia mo­kė­ti ir nu­si­leis­ti – jei abu su­tuok­ti­niai bus lyg ežiai, jų san­tuo­ka kaž­ka­da su­grius.

Šven­tė­je – iš­skir­ti­nė po­ra

Penk­tą kar­tą Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne su­reng­to­je Auk­si­nių ves­tu­vių šven­tė­je tarp 22-ie­jų ves­tu­vi­nį val­są šo­ku­sių po­rų su­ko­si ir vie­na ypa­tin­ga po­ra – 70-ies me­tų bend­ro gy­ve­ni­mo su­kak­tį šie­met mi­nin­tys Leo­ka­di­ja ir Ed­mun­das Sa­dze­vi­čiai.

Vais­kiai mė­ly­na su­kne­le pa­si­puo­šu­si jau­no­ji, prie jos ap­ran­gos mė­ly­ną pe­te­liš­kę pri­si­de­ri­nęs jau­na­sis. Abu, pa­si­rem­da­mi į laz­de­les ir vie­nas į ki­tą, dar­niai žen­gė Bur­biš­kio dva­ro sa­lės vi­du­riu.

Pa­lai­min­to­sios ves­tu­vės – taip įvar­di­ja­mas 70-ies me­tų san­tuo­kos ju­bi­lie­jus. Tra­di­ci­nė­je Rad­vi­liš­kio ra­jo­no Auk­si­nių ves­tu­vių šven­tė­je toks švęs­tas pir­mą kar­tą.

Ir tik­rai ne­dau­ge­lis ži­no šį pa­va­di­ni­mą. Auk­si­nės ves­tu­vės – taip, na, dar dei­man­ti­nės, bet pa­lai­min­to­sios?

To­kia su­kak­tis ne tik gra­ži, bet ir ne­ti­kė­ta bu­vo ir il­ga­me­tei ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­jai Si­gi­tai Gra­baus­kie­nei.

Ves­tu­vėms – sko­lin­tas nuo­me­tas ir žie­das

Už­tat pa­tiems "pa­lai­min­tie­siems" jau­na­ve­džiams kar­tu pra­leis­ti sep­ty­ni de­šimt­me­čiai – lyg va­ka­rykš­tė die­na. Abu ir pir­mą­ją pa­žin­tį, ir ves­tu­ves pri­si­me­na iki smulk­me­nų – lyg tai bū­tų vy­kę va­kar.

"Mū­sų drau­gys­tė už­si­mez­gė lai­do­tu­vė­se. Abu da­ly­va­vo­me to­se pa­čio­se lai­do­tu­vė­se, po ku­rių Ed­mun­das ma­ne pa­ly­dė­jo na­mo. Ir švar­ke­lį sa­vo ant pe­čių už­dė­jo, nes žvar­bo­ka tą­kart bu­vo", – pa­žin­ties de­ta­les iš at­min­ties len­ty­nų trau­kia po­nia Leo­ka­di­ja.

Nuo ta­da, sa­ko, kai­my­nys­tė­je gy­ve­nęs vai­ki­nu­kas ta­po jos pa­ly­do­vu ir į tur­gų, ir į baž­ny­čią. Po­ros drau­gys­tė tę­sė­si apie dve­jus me­tus.

Po­nia Leo­ka­di­ja šyp­so­si: gal bū­tų ir dar il­giau už­tru­ku­si, ta­čiau ves­tu­ves pa­sku­bi­no bai­mė bū­ti iš­vež­tai į Si­bi­ro pla­ty­bes, mat jos tė­vu­kas (ma­ma bu­vo mi­ru­si, kai Leo­ka­di­jai bu­vo vos dvy­li­ka) tu­rė­jo 20 hek­ta­rų že­mės, o Sa­dze­vi­čiai bu­vo "pu­si­nin­kai".

Tai kaip­gi pa­si­pir­šo bū­si­mas jau­ni­kis, ko­kį žie­de­lį ant pirš­to už­mo­vė?

"Nei pir­šos, nei ką. Ir žie­dų ne­bu­vo iš ko nu­si­pirk­ti. Juk man bu­vo vos aš­tuo­nio­li­ka, jis – po­rą me­tų vy­res­nis. Aš tu­rė­jau ma­mos žie­de­lį, ku­rį te­be­ne­šio­ju, o jis žie­dą pa­si­sko­li­no. Ir su­kne­lė ma­no bu­vo pa­pras­tu­tė, o nuo­me­tas – sko­lin­tas. Jis kos­tiu­mo net ne­si­siu­vo – tu­rė­jo to­kį pil­ką, jį ir vil­kė­jo. Bet vi­sa tai ne­bu­vo svar­bu. Kai vie­nas ki­tą my­li, į to­kias smulk­me­nas net dė­me­sio ne­krei­pi.

Į met­ri­ka­ci­jos sky­rių nu­va­žia­vom dvi­ra­čiais, o po sa­vai­tės paė­mėm šliū­bą baž­ny­čio­je. Ta­da jau į baž­ny­čią ark­liais at­va­žia­vom. O jau nar­ci­zai, tul­pės kaip žy­dė­jo...", – pa­sa­ko­ja 1949 me­tų ge­gu­žę iš­te­kė­ju­si L. Sa­dze­vi­čie­nė.

"Nors tė­vai ne­bu­vo ba­go­ti, iš­kė­lė šio­kią to­kią ves­tu­vi­nę puo­tą – ir tor­tas bu­vo, ir mu­zi­kan­tas, ir še­šios po­ros bro­lai­čių bei pa­mer­gių. Vi­si jie – gi­mi­nai­čiai, vi­si, iš­sky­rus vie­ną, jau – Ana­pi­ly­je", – pa­pil­do žmo­ną E. Sa­dze­vi­čius.

Ap­si­gy­ve­no jau­na­ve­džiai pas vy­ro tė­vus, ki­to­je tro­bos pu­sė­je. Bet neil­gai abu po­ves­tu­vi­nį me­dų ka­bi­no – po pus­me­čio jau­no­ji na­mie li­ko vie­na, mat, jau­ni­kį paė­mė tar­nau­ti į ar­mi­ją.

Net ne­bu­vo min­čių trenk­ti du­ri­mis

Per pus­ket­vir­tų tar­ny­bos me­tų E. Sa­dze­vi­čius žmo­ną ap­lan­kė tris kar­tus. At­va­žiuo­da­vo trau­ki­niu, pa­bū­da­vo po­rą die­nų ir at­ga­lios.

Už­tat Leo­ka­di­ja vy­rą lan­kė vos pro­gai pa­si­tai­kius. Pra­šy­da­vo, kad kas iki trau­ki­nių sto­ties pa­vež­tų, o ta­da – į trau­ki­nį ir pas vy­rą. Ka­rei­vi­nes pa­siek­da­vo ir tak­si pa­siė­mu­si, ir ki­tais bū­dais.

O kai vie­nas ki­to ne­ma­ty­da­vo, ra­šy­da­vo laiš­kus. Jie ir­gi pa­dė­jo iš­lauk­ti prail­gu­sius ka­ri­nės tar­ny­bos me­tus.

"Dy­ka na­mie ne­sė­dė­jau – dir­bau ko­lū­ky­je, po 20 ve­ži­mų ru­gių pri­min­da­vau. Pa­var­gus grįž­da­vau na­mo, o ten – kar­vė, pul­kas žą­sų. Kai Ed­mun­das grį­žo iš ar­mi­jos, jį na­muos pa­si­ti­ko vi­sas ūkis", – pa­sa­ko­ja gar­baus am­žiaus se­no­lė.

Iš ar­mi­jos grį­žęs jau­nuo­lis įsi­dar­bi­no ko­lū­ky­je vai­ruo­to­ju – ke­tverius me­tus ko­lū­kio pir­mi­nin­ką ve­žio­jo, vė­liau dar 30 va­do­va­vo bri­ga­dai.

"Vai­ruo­to­jo dar­bas ne­leng­vas bu­vo. Ke­liai pra­sti, to­dėl ir vė­liau tek­da­vo grįž­ti. Užt­ruk­da­vom ir me­džiok­lė­se, į ku­rias pir­mi­nin­ką ve­žio­jau. Ar­ba loš­da­mas su juo pro­fe­ran­są", – jau­nas die­nas pri­si­mi­nė de­vy­nias­de­šimt­me­tis.

Ar ne­pyk­da­vo dėl to žmo­na?

"Ir pyk­da­vau, ir gra­žiuo­ju ap­mo­ny­da­vau – ir aš su vai­kais pas pir­mi­nin­ką va­žiuo­da­vau. Ne­ga­liu skųs­tis gy­ve­ni­mu. Klai­dų bu­vo, bet jas kar­tu įvei­kėm. Nie­ka­da ne­bu­vo min­čių trenk­ti du­ri­mis ir išei­ti. Po­rą va­lan­dų pa­pyks­tu ir vėl ge­rai. Vie­nas šei­mo­je pri­va­lo nu­si­leis­ti, bar­ny­je pa­bū­ti pro­tin­ges­niu", – šyp­so­si po­nia Leo­ka­di­ja.

Pa­sak jos, o ir ne­bu­vo ka­da ožius ro­dy­ti, kai au­go trys sū­nūs, kai na­muo­se – vi­sas ūkis.

To ūkio pa­kan­ka ir da­bar. Dar šie­met dar­že kaps­tė­si pus­šim­tis viš­tų, žo­lę šlamš­tė ke­lio­li­ka triu­šių. Ūkis gu­la ant šei­mi­nin­ko pe­čių, o vir­tu­vė – žmo­nos dar­bo zo­na.

Se­ne­lius ap­lan­kiu­si už­sie­ny­je gy­ve­nan­ti anū­kė Ie­va juo­kia­si: jei ga­lė­tų, tai ir kar­vę se­ne­liai te­be­lai­ky­tų.

O ro­man­ti­kos, gė­lių ar vis dar bū­na?

"Ne­bū­na gė­lių, tik buč­kiai", – nu­si­juo­kia L. Sa­dze­vi­čie­nė.

Bu­vo tų buč­kių ne tik per auk­si­nes ir dei­man­ti­nes jų ves­tu­ves, ku­rio­mis pa­si­rū­pi­no trys sū­nūs su šei­mo­mis, bet ir ki­to­mis die­no­mis. O vie­nas ki­to pa­lai­ky­mo, su­pra­ti­mo, mei­lės ir pa­gar­bos pri­rei­kia kas­dien.

"Gra­žu žiū­rė­ti į se­ne­lius – ši­tiek me­tų pra­gy­ven­ta kar­tu, net pa­vy­du da­ro­si", – var­ty­da­ma se­ne­lių jau­nys­tės nuo­trau­kas, sako anū­kė Ie­va.

Se­ne­lių dar­na džiau­gia­si ir dar sep­ty­ni anū­kai, jų šir­džių ši­lu­ma šil­do 11 proa­nū­kių.

"Ko mums dau­giau no­rė­ti? Ne­bent svei­ka­tos", – iš­ly­dė­da­ma iš­si­ta­ria de­vin­tą­ją de­šim­tį be­bai­gian­ti Sa­dze­vi­čių šei­mos ži­di­nio sau­go­to­ja.