70 metų kartu gyvenanti pora atšventė Palaimintąsias vestuves

Laimos AGANAUSKIENĖS nuo­tr.
"Jei su­tuok­ti­nius ly­dės pa­gar­ba vie­nas ki­tam, su­pra­ti­mas ir mei­lė, jie neiš­sis­kirs", – sa­ko 70 me­tų san­tuo­ko­je gy­ve­nan­tys Leo­ka­di­ja ir Ed­mun­das Sa­dze­vi­čiai.
Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, Po­ciū­nė­lių kai­me, gy­ve­nan­tys Leo­ka­di­ja ir Ed­mun­das Sa­dze­vi­čiai kar­tu – jau sep­ty­ni de­šimt­me­čiai.
Pa­lai­min­tą­sias ves­tu­ves ne­se­niai at­šven­tu­si po­ra įsi­ti­ki­nu­si: my­lint rei­kia mo­kė­ti ir nu­si­leis­ti – jei abu su­tuok­ti­niai bus lyg ežiai, jų san­tuo­ka kaž­ka­da su­grius.

Šven­tė­je – iš­skir­ti­nė po­ra

Penk­tą kar­tą Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne su­reng­to­je Auk­si­nių ves­tu­vių šven­tė­je tarp 22-ie­jų ves­tu­vi­nį val­są šo­ku­sių po­rų su­ko­si ir vie­na ypa­tin­ga po­ra – 70-ies me­tų bend­ro gy­ve­ni­mo su­kak­tį šie­met mi­nin­tys Leo­ka­di­ja ir Ed­mun­das Sa­dze­vi­čiai.

Vais­kiai mė­ly­na su­kne­le pa­si­puo­šu­si jau­no­ji, prie jos ap­ran­gos mė­ly­ną pe­te­liš­kę pri­si­de­ri­nęs jau­na­sis. Abu, pa­si­rem­da­mi į laz­de­les ir vie­nas į ki­tą, dar­niai žen­gė Bur­biš­kio dva­ro sa­lės vi­du­riu.

Pa­lai­min­to­sios ves­tu­vės – taip įvar­di­ja­mas 70-ies me­tų san­tuo­kos ju­bi­lie­jus. Tra­di­ci­nė­je Rad­vi­liš­kio ra­jo­no Auk­si­nių ves­tu­vių šven­tė­je toks švęs­tas pir­mą kar­tą.

Ir tik­rai ne­dau­ge­lis ži­no šį pa­va­di­ni­mą. Auk­si­nės ves­tu­vės – taip, na, dar dei­man­ti­nės, bet pa­lai­min­to­sios?

To­kia su­kak­tis ne tik gra­ži, bet ir ne­ti­kė­ta bu­vo ir il­ga­me­tei ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­jai Si­gi­tai Gra­baus­kie­nei.

Ves­tu­vėms – sko­lin­tas nuo­me­tas ir žie­das

Už­tat pa­tiems "pa­lai­min­tie­siems" jau­na­ve­džiams kar­tu pra­leis­ti sep­ty­ni de­šimt­me­čiai – lyg va­ka­rykš­tė die­na. Abu ir pir­mą­ją pa­žin­tį, ir ves­tu­ves pri­si­me­na iki smulk­me­nų – lyg tai bū­tų vy­kę va­kar.

"Mū­sų drau­gys­tė už­si­mez­gė lai­do­tu­vė­se. Abu da­ly­va­vo­me to­se pa­čio­se lai­do­tu­vė­se, po ku­rių Ed­mun­das ma­ne pa­ly­dė­jo na­mo. Ir švar­ke­lį sa­vo ant pe­čių už­dė­jo, nes žvar­bo­ka tą­kart bu­vo", – pa­žin­ties de­ta­les iš at­min­ties len­ty­nų trau­kia po­nia Leo­ka­di­ja.

Nuo ta­da, sa­ko, kai­my­nys­tė­je gy­ve­nęs vai­ki­nu­kas ta­po jos pa­ly­do­vu ir į tur­gų, ir į baž­ny­čią. Po­ros drau­gys­tė tę­sė­si apie dve­jus me­tus.

Po­nia Leo­ka­di­ja šyp­so­si: gal bū­tų ir dar il­giau už­tru­ku­si, ta­čiau ves­tu­ves pa­sku­bi­no bai­mė bū­ti iš­vež­tai į Si­bi­ro pla­ty­bes, mat jos tė­vu­kas (ma­ma bu­vo mi­ru­si, kai Leo­ka­di­jai bu­vo vos dvy­li­ka) tu­rė­jo 20 hek­ta­rų že­mės, o Sa­dze­vi­čiai bu­vo "pu­si­nin­kai".

Tai kaip­gi pa­si­pir­šo bū­si­mas jau­ni­kis, ko­kį žie­de­lį ant pirš­to už­mo­vė?

"Nei pir­šos, nei ką. Ir žie­dų ne­bu­vo iš ko nu­si­pirk­ti. Juk man bu­vo vos aš­tuo­nio­li­ka, jis – po­rą me­tų vy­res­nis. Aš tu­rė­jau ma­mos žie­de­lį, ku­rį te­be­ne­šio­ju, o jis žie­dą pa­si­sko­li­no. Ir su­kne­lė ma­no bu­vo pa­pras­tu­tė, o nuo­me­tas – sko­lin­tas. Jis kos­tiu­mo net ne­si­siu­vo – tu­rė­jo to­kį pil­ką, jį ir vil­kė­jo. Bet vi­sa tai ne­bu­vo svar­bu. Kai vie­nas ki­tą my­li, į to­kias smulk­me­nas net dė­me­sio ne­krei­pi.

Į met­ri­ka­ci­jos sky­rių nu­va­žia­vom dvi­ra­čiais, o po sa­vai­tės paė­mėm šliū­bą baž­ny­čio­je. Ta­da jau į baž­ny­čią ark­liais at­va­žia­vom. O jau nar­ci­zai, tul­pės kaip žy­dė­jo...", – pa­sa­ko­ja 1949 me­tų ge­gu­žę iš­te­kė­ju­si L. Sa­dze­vi­čie­nė.

"Nors tė­vai ne­bu­vo ba­go­ti, iš­kė­lė šio­kią to­kią ves­tu­vi­nę puo­tą – ir tor­tas bu­vo, ir mu­zi­kan­tas, ir še­šios po­ros bro­lai­čių bei pa­mer­gių. Vi­si jie – gi­mi­nai­čiai, vi­si, iš­sky­rus vie­ną, jau – Ana­pi­ly­je", – pa­pil­do žmo­ną E. Sa­dze­vi­čius.

Ap­si­gy­ve­no jau­na­ve­džiai pas vy­ro tė­vus, ki­to­je tro­bos pu­sė­je. Bet neil­gai abu po­ves­tu­vi­nį me­dų ka­bi­no – po pus­me­čio jau­no­ji na­mie li­ko vie­na, mat, jau­ni­kį paė­mė tar­nau­ti į ar­mi­ją.

Net ne­bu­vo min­čių trenk­ti du­ri­mis

Per pus­ket­vir­tų tar­ny­bos me­tų E. Sa­dze­vi­čius žmo­ną ap­lan­kė tris kar­tus. At­va­žiuo­da­vo trau­ki­niu, pa­bū­da­vo po­rą die­nų ir at­ga­lios.

Už­tat Leo­ka­di­ja vy­rą lan­kė vos pro­gai pa­si­tai­kius. Pra­šy­da­vo, kad kas iki trau­ki­nių sto­ties pa­vež­tų, o ta­da – į trau­ki­nį ir pas vy­rą. Ka­rei­vi­nes pa­siek­da­vo ir tak­si pa­siė­mu­si, ir ki­tais bū­dais.

O kai vie­nas ki­to ne­ma­ty­da­vo, ra­šy­da­vo laiš­kus. Jie ir­gi pa­dė­jo iš­lauk­ti prail­gu­sius ka­ri­nės tar­ny­bos me­tus.

"Dy­ka na­mie ne­sė­dė­jau – dir­bau ko­lū­ky­je, po 20 ve­ži­mų ru­gių pri­min­da­vau. Pa­var­gus grįž­da­vau na­mo, o ten – kar­vė, pul­kas žą­sų. Kai Ed­mun­das grį­žo iš ar­mi­jos, jį na­muos pa­si­ti­ko vi­sas ūkis", – pa­sa­ko­ja gar­baus am­žiaus se­no­lė.

Iš ar­mi­jos grį­žęs jau­nuo­lis įsi­dar­bi­no ko­lū­ky­je vai­ruo­to­ju – ke­tverius me­tus ko­lū­kio pir­mi­nin­ką ve­žio­jo, vė­liau dar 30 va­do­va­vo bri­ga­dai.

"Vai­ruo­to­jo dar­bas ne­leng­vas bu­vo. Ke­liai pra­sti, to­dėl ir vė­liau tek­da­vo grįž­ti. Užt­ruk­da­vom ir me­džiok­lė­se, į ku­rias pir­mi­nin­ką ve­žio­jau. Ar­ba loš­da­mas su juo pro­fe­ran­są", – jau­nas die­nas pri­si­mi­nė de­vy­nias­de­šimt­me­tis.

Ar ne­pyk­da­vo dėl to žmo­na?

"Ir pyk­da­vau, ir gra­žiuo­ju ap­mo­ny­da­vau – ir aš su vai­kais pas pir­mi­nin­ką va­žiuo­da­vau. Ne­ga­liu skųs­tis gy­ve­ni­mu. Klai­dų bu­vo, bet jas kar­tu įvei­kėm. Nie­ka­da ne­bu­vo min­čių trenk­ti du­ri­mis ir išei­ti. Po­rą va­lan­dų pa­pyks­tu ir vėl ge­rai. Vie­nas šei­mo­je pri­va­lo nu­si­leis­ti, bar­ny­je pa­bū­ti pro­tin­ges­niu", – šyp­so­si po­nia Leo­ka­di­ja.

Pa­sak jos, o ir ne­bu­vo ka­da ožius ro­dy­ti, kai au­go trys sū­nūs, kai na­muo­se – vi­sas ūkis.

To ūkio pa­kan­ka ir da­bar. Dar šie­met dar­že kaps­tė­si pus­šim­tis viš­tų, žo­lę šlamš­tė ke­lio­li­ka triu­šių. Ūkis gu­la ant šei­mi­nin­ko pe­čių, o vir­tu­vė – žmo­nos dar­bo zo­na.

Se­ne­lius ap­lan­kiu­si už­sie­ny­je gy­ve­nan­ti anū­kė Ie­va juo­kia­si: jei ga­lė­tų, tai ir kar­vę se­ne­liai te­be­lai­ky­tų.

O ro­man­ti­kos, gė­lių ar vis dar bū­na?

"Ne­bū­na gė­lių, tik buč­kiai", – nu­si­juo­kia L. Sa­dze­vi­čie­nė.

Bu­vo tų buč­kių ne tik per auk­si­nes ir dei­man­ti­nes jų ves­tu­ves, ku­rio­mis pa­si­rū­pi­no trys sū­nūs su šei­mo­mis, bet ir ki­to­mis die­no­mis. O vie­nas ki­to pa­lai­ky­mo, su­pra­ti­mo, mei­lės ir pa­gar­bos pri­rei­kia kas­dien.

"Gra­žu žiū­rė­ti į se­ne­lius – ši­tiek me­tų pra­gy­ven­ta kar­tu, net pa­vy­du da­ro­si", – var­ty­da­ma se­ne­lių jau­nys­tės nuo­trau­kas, sako anū­kė Ie­va.

Se­ne­lių dar­na džiau­gia­si ir dar sep­ty­ni anū­kai, jų šir­džių ši­lu­ma šil­do 11 proa­nū­kių.

"Ko mums dau­giau no­rė­ti? Ne­bent svei­ka­tos", – iš­ly­dė­da­ma iš­si­ta­ria de­vin­tą­ją de­šim­tį be­bai­gian­ti Sa­dze­vi­čių šei­mos ži­di­nio sau­go­to­ja.

Komentarai

Mama    Ket, 2019-09-12 / 14:31
Kai visi rašo apie žvaigždučių skyrybas toks pasakojimas labai sušildo
Manau    Ket, 2019-09-12 / 17:18
Koks geras straipsnis ir kokie šviesūs, gražus sutuoktiniai. Dabartinės silikonininės ir botoksinės gražuolės su priaugintais nagais, gyvenusios su dešimtimis vyrų, jeigu ir sulauks tokio amžiaus, atrodys ne taip
Tapati    Pen, 2019-09-13 / 09:01
Sveikinimai šitai nuostabiai porai,čia pavyzdys visiem besituokiantiem,kad prabangios vestuvės negarantuoja laimingo bendro gyvenymo ,jei nėra meilės ir tarpusavio supratimo.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.