Naujausios
20 dienų didžiajame Ugnies žiede (5)
Vita MORKŪNIENĖ
Svečioje šalyje sunku atsispirti mažiausiai dviems pagundoms: nuolatos versti vietinę valiutą į litus ir lyginti svetimą šalį su gimtąja. Abiem atvejais rezultatas nebūtinai nudžiugins.
Kalbant apie pirmąją pagundą, Filipinai gali būti maloni išimtis. Filipinai lietuviui tikrai nėra brangi šalis.
Sumą pesais padalijęs iš keturių, sužinosi, kad už litrą vietinio romo sumokėjai tik tris litus, kaip ir už vandenį ar sultis, už išnokusių mangų kilogramą — du, o sušveitęs kalną jūros gėrybių, apie kokį Lietuvoje gali tik svajoti arba sapnuoti — paliksi vos keliolika litų.
Su antruoju palyginimu — kur kas kebliau, vis dėlto lyginti yra ką.
Laisvės keliai labiau vingiuoti
Filipinai, kaip ir Lietuva, yra šalis, palyginti neseniai atgavusi nepriklausomybę. Kaip ir Lietuva, savo laisvės ir nepriklausomybės kelyje Filipinai patyrė nelengvų išbandymų, staigių posūkių ir pavojų.
Čia verta priminti du dešimtmečius (1965— 1986) trukusį diktatorišką prezidento F. Markoso režimą, išpuoselėjusį šalyje korupciją ir atvedusį prie ekonominio kracho.
Mindanao sala, kurioje susitelkę dauguma islamą išpažįstančių gyventojų, režimo metais buvo paversta atviru kovos lauku tarp musulmonų ir vyriausybės armijos. Aršus konfliktas tapo kone amžinu, pagimdė musulmonų išsivadavimo frontus, džihado (šventojo karo prieš kitatikius) principais besiremiančią teroristų grupuotę rūsčiu „Abu — Sayaf“ (Kardo tėvas) pavadinimu.
Taip jau nutiko, kad Filipiniečių prezidentų vardus pasaulis prisimena (nebūtinai iš šviesiosios pusės) ilgai. Taip nutiko ir su vėlesniais prezidentais F. Ramosu, ir kino žvaigžde J. Estrada.
Šviesesnė properša — dvi prezidentės G. Arojo kadencijos nuo 2001metų. Tačiau to laiko buvo per mažai išlįsti iš pasaulinės skolų duobės, o Mindanao ir kai kurie kiti regionai, kaip buvo, taip ir šiandien tebėra įtampos, neramumų ir įvairių išpuolių židiniai, kuriuos turistams patariama aplenkti iš tolo.
Mes niekaip negalėjome aplenkti Mindanao, kadangi būtent šiame regione stūkso visų Filipinų kalnų „senelis“ — snaudžiantis Apo ugnikalnis, į kurį užkopti buvo vienas iš ekspedicijos uždavinių.
Laimei, mums nenutiko nieko blogo, tačiau savomis akimis kiekviename žingsnyje matėme žmones su šautuvais, saugančius kiekvieną viešą objektą, stovinčius prie kiekvienų prekybos centro durų ir specialiais prietaisais tikrinančius kiekvieną rankinę.
Ginkluota apsauga — degalinėse, gatvėse, net prie viešųjų tualetų. Matėme ir nesenų gaisrų pėdsakus — gaisrai čia dažni, kyla lyg iš niekur nieko, tačiau vietiniams jie yra iškalbingi ženklai.
Ne kartą buvome perspėti elgtis apdairiai ir atsargiai, ypač — priartėjus prie kalnų, kuriuose, supratome, spiečiasi sukilėliai musulmonai, siekiantys politinės autonomijos, pasižymintys teroristiniais išpuoliais ir pasitaikius progai grobiantys įkaitus. Pastaraisiai metais čia be žinios (arba su lūdna žinia) pražuvo ne viena dešimtis žurnalistų.
Demokratijos vitrina
Grįždami prie palyginimų, galime tik džiaugtis, kad Lietuvoje gyvename kaip Dievo ausy, kad čia nedreba žemė, nepuola cunamiai, ekonominio ir politinio gyvenimo problemos nėra tokios mirtinos, o posūkiai laisvės kelyje — ne tokie staigūs.
Tiesa, penktąjį ir šeštąjį dešimtmečiais Filipinai buvo vadinami Azijos demokratijos vitrina. Lietuva panašiai buvo tituluojama Sąjūdžio metais, kai banguojantis mūsų laisvės judėjimas gerokai paplovė sovietinės imperijos pamatus.
Tačiau ar visi atspindžiai toje „demokratijos vitrinoje“ yra šviesūs ir skaidrūs?
Viename solidžiame susitikime Maniloje, skirtame jų nacionalinio didvyrio, laisvės šauklio Emilio Aguinaldo ir lietuvio keliautojo Mato Šalčiaus pažinčiai, dalyvavo keli garbūs svečiai, ankstesniais metais ir dabar aukštai stovintys ant visuomeninės hierarchijos laiptų. Mus pasveikino E.Aguinaldo vaikaitis, buvęs Filipinų premjeras Cesaris Aguinaldo Viratosas ir vienas iš Filipinų centrinio banko įkūrėjų profesorius Benito Legardos, taip pat gana artimais giminystės ryšiais susijęs su E. Eguinaldo asmeniu.
Į tokį pastebėjimą profesorius juokaudamas atsakė, kad jų šalyje labai svarbūs ir daug nulemiantys yra giminystės ryšiai ir pažintys.
Ko gero, taip pajuokauti nemažai progų būtų ir Lietuvoje.
Krepšinis — taip, baluto — galbūt
Kiti palyginimai būtų ne tokie sunkiasvoriai. Jau minėta, kad filipiniečiai ir lietuviai pamišę dėl krepšinio.
Įsiminė viena detalė. Pakeliui į Apo, atokiame mažame kelių trobų kaimelyje, vardu Paradise (Rojus), išvydome nutryptą pievelę ir tokią visai neprašmatnią krepšinio lentą. Nereikėjo žodžių, užteko susižvalgyti su šeimininkais, ir trumputė poilsio pertraukėlė pavirto „tarpkontinentinėmis“ krepšinio varžybomis.
Filipiniečiai, kaip ir lietuviai, mėgsta pavalgyti (ypač tie, kurie maisto nestokoja). Kasdienis valgis — ryžiai ir tai, ką dovanoja jūra arba patys iš jos pasiima.
Ypatingos pagarbos nusipelno „lečonas“ — ypatingai keptas gana didokas paršelis, be kurio neapsieina nė viena bent kiek didesnė šventė. Odelė apskrudusi, mėsytė sultinga, kvepia iš tolo — liežuvį gali praryti. Ir jeigu kasdien daugelis tenkinasi tuo, kas yra po ranka, per šventes stengiasi atsigriebti: stalai turi būti gausūs ir turtingi.
Nežinia, ar bus progos dar sugrįžti prie filipiniečių virtuvės, tad keletas žodžių apie jų virtuvės legendą — baluto.
Tai yra virtas anties kiaušinis, su jau beveik visai išsivysčiusiu (17 dienų) embrionu. Paskanauti baluto mums pasiūlė jau per pirmąją vakarienę.
Atsirado drąsuolių. Pirmasis, kaip ir pridera, ryžosi ekspedicijos vadas. Iš veido išraiškos buvo sunku ką nors suprasti. Po ilgokos pauzės sakė, kad nieko — skanu. Gal ir skanu — negaliu nei pritarti, nei prieštarauti.
Nepakeliamas būties lengvumas
Pabaigai — labiausiai į akis krentantis skirtumas.
Filipinietis, net ir neturėdamas namų, darbo, pakankamai maisto ir pinigų, ras šimtą kitų pretekstų šypsotis ir jaustis laimingas — lyg gyvenimas būtų paprastas ir lengvas. Lietuviui nusišypsoti reikia labai rimtos priežasties, o pasakyti, kad užtenka to, ką turi ir jautiesi laimingas — reikia dar ir drąsos.
Tiesa, pas mus ne taip šilta, mažiau saulės, neauga palmės ir orchidėjos, tačiau yra šimtai kitų priežasčių džiaugtis, kad gyveni.
(Bus daugiau)
GYVENIMAS: Žmonės Manilos įlankoje gyvena taip, lyg būtų paprasta ir lengva.
TURGUS: Netikėta „demokratijos vitrina“ Davao turguje.
ROJUS:Filipinai -- rojus gurmanams.
NUOTAIKA:Šypsena Filipinuose -- labiausiai užkrečiantis dalykas.
KOMANDA:Jau po kelių ekspedicijos dienų pasijutome tikra komanda.
Vitos MORKŪNIENĖS ir ekspedicijos archyvo nuotr.