Naujausios
Kol dar gyvi prisiminimai
Jūratė Sobutienė sako, kad Leibos Lipšico istorija prisiminta neatsitiktinai – šiemet minimos 75-osios Šiaulių geto likvidavimo metinės.
1941 metų rugpjūčio 15 dieną L. Lipšicas, šešiolikmetis jaunuolis, su šeima pateko į Šiaulių getą. Dirbo buvusiame Chaimo Frenkelio odų perdirbimo fabrike iki 1944 metų liepos mėnesio, kai jie buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Vėliau L. Lipšicas su tėvu pateko į Dachau, mama ir brolis liko Štuthofe. 1945 metų gegužės mėnesį iš Dachau koncentracijos stovyklos Austrijos link varomus kalinius išvadavo amerikiečių kariai. Nors L. Lipšico tėvas buvo išlaisvintas, netrukus mirė Dachau. Brolis ir mama žuvo Štuthofe. Į Lietuvą L. Lipšicas grįžo vienas.
Filmo kūrėjai apie L. Lipšicą pasakoja, kaip apie žmogų, kuris rinko po gabalėlį išdraskytą žydų istoriją, siekė, kad niekas nebūtų pamiršta. Šiaulių žydų bendruomenės metraštininkas, prieškario, karo metų žydų istorijos ir kultūros tyrinėtojas saugojo nužudytųjų atminimą.
J. Sobutienė sako, kad L. Lipšicas yra žmogus, kurį būtina įamžinti, "kol dar yra gyvų, kurie jį atsimena, nes praeis dar dešimt metų ir nebebus kam papasakoti".
Saulius Pučinskas buvo nustebęs, kad beveik nėra filmuotų pokalbių su L. Lipšicu. Jam gyvam esant buvo galima tiek daug paklausti ir nufilmuoti! Kūrėjams teko pasinaudoti Didždvario gimnazijos moksleivių filmuota medžiaga, kurioje L. Lipšicas pasakoja apie Šiaulių getą.
Jūratė – gidė, su kolega vesdama ekskursijas "Žydų paveldas", daugiausia remiasi L. Lipšico surinkta medžiaga, jo pasakojimais.
Jo gyvenimo istorija – visos žydų bendruomenės istorija.
"Aušros" muziejuje saugomas 2002 metais L. Lipšico perduotas jo sukauptas archyvas "Sušaudytas Šiaulių žydų pasaulis 1941–1944 m.". Šiame archyve yra 24 bylos apie Šiaulių ir Lietuvos žydų istoriją, kultūrą, pramonę, prekybą, socialinį, ekonominį gyvenimą. Rinkinyje gausu atsiminimų apie Holokaustą, sukaupta informacija apie žydų gelbėtojus. Kelis tūkstančius lapų jis daugiausia surašė savo ranka. Jis dirbo iki paskutinės gyvenimo dienos. Paskutinis jo darbas – išversti Jokūbo Frenkelio atsiminimai apie tėvą Chaimą Frenkelį, publikuoti užsienyje jidiš kalba.
Daug medžiagos L. Lipšicas pateikė Izraelyje įkurtam Tautos atminimo institutui "Yad Vashem", Holokausto aukų ir didvyrių atminties muziejui.
"Jo gyvenimo istorija – visos žydų bendruomenės istorija, – sako Jūratė. – Kai po studijų grįžau į Šiaulius, čia žydų bendruomenė buvo ką tik įsikūrusi. Darydavome reportažus televizijai. Pamenu žydų bendruomenės namuose bendravau su L. Lipšicu ir supratau, kad su juo negaliu diskutuoti istorinėmis temomis neturėdama žinių, nes labai greitai padės į vietą. Jis labai nustebo, kad aš neskaitau vokiečių kalba."
Kaip būtų susiklostęs likimas?
Kuriant filmą mažiausiai pavyko atskleisti L. Lipšico, kaip dviejų sūnų tėvo portretą.
"Jis turbūt daugiau savęs atiduodavo kitiems. Padėdavo čia atvažiavusiems žydų palikuonims rasti artimųjų pėdsakus, rašė laiškus dėl jų turto grąžinimo, bet šeimoje Leiba Lipšicas net apie koncentracijos stovyklą beveik nekalbėjo", – sako Jūratė.
Filmas daugiausia remiasi muziejininkų, žydų bendruomenės prisiminimais apie šį išskirtinį, bet labai kukliai gyvenusį žmogų. Dažnai jis prisimenamas kaip karštas, net kategoriškas žmogus, bet su labai geru humoro jausmu.
Simboliška, kad filmas apie jį buvo pristatytas Chaimo Frenkelio viloje.
"Jo tėvas Morduchas Lipšicas buvo Chaimo Frenkelio odų perdirbimo fabriko vyriausiasis buhalteris, prokuristas. Kai Jokūbas Frenkelis būdavo užsienyje, jis administravo visą fabriką. Įdomu, kaip jo gyvenimas būtų susiklostęs? Augo inteligentų šeimoje – mama Estera Rabinavičiūtė buvo mokytoja, privačios žydų progimnazijos direktorė. L. Lipšicas mokėsi žydų mokykloje, vėliau – Šiaulių berniukų gimnazijoje. Tėvai jį leido anksčiau į mokyklą, todėl būdamas šešiolikos jis jau buvo išprusęs žmogus, tėvai į jį buvo daug įdėję", – pasakoja Jūratė.
S. Pučinskas sako, kad žydų paveldo ženklų po karo buvo išlikę daugiau: "Buvo pastatų, gražiausių sinagogų. Kas kad be langų, bet nereikėjo jų griauti."
"Pati žydų bendruomenė augo nežinodama nei savo kultūros, nei papročių, – sako Jūratė. – Iš jų tai buvo atimta, religinių tradicijų perdavimas nukirstas išžudant vyresniąją kartą. Dabar jie patys visko mokosi. Jų šventės sugrįžo su Nepriklausomybės atkūrimu."
Jūratė, praėjusią vasarą vedusi ekskursiją apie Sąjūdį ir roko maršus, prisiminė, kad Šiaulių sąjūdiečiai, ko gero, vieninteliai turėjo turto – Sąjūdžio spaudos kioską, kurį statė vienas iš žydų bendruomenės atstovų Lazaris Soloveičikas.
Prarasta bendros istorijos dalis
Žydų paveldas, jų istorija – dalis miesto istorijos, sako filmo kūrėjai.
"Viename laiške Leiba Lipšicas rašo, kad Šiauliuose yra gyvenę iki 16 tūkstančių žydų, – pasakoja J. Sobutienė – Kai jų neliko, neliko ir dalies miesto istorijos. Dabar, kai važiuoju per Lietuvą, matau nuorodas į žydų žudynių vietas, Štetlą, o Šiauliuose to nėra. Išskyrus Frenkelių gatvę. Ar žydų bendruomenė turėtų rūpintis lentelių iškabinimu? Juk tai miesto dalis."
Ją stebina, kad vedant ekskursijas apie žydų paveldą Šiauliuose, žmonės beveik nieko nežino. "Atrodo, kad jiems viskas nauja, o aš juk žinau tik mažą dalelę tos istorijos. Toks jausmas, kad mums kažkas iškarpė atmintį", – stebisi Jūratė.
Koks tolimesnis filmo apie L. Lipšicą kelias? Saulius sako, kad jis bus parodytas per "Info TV". Filmas papildys ir žydų bendruomenės archyvus.
Filmo autoriai dar yra parengę keturių dalių laidų ciklą televizijai apie Šiaulių žydus. Jį planuoja parodyti rudenį.