Gidai – apie Pakruojo kraštą

Algirdo PILIPAUSKO nuotr.
Dolomito karjerai.
Dar vi­sai ne­se­niai Pak­ruo­jy­je gi­dą bu­vo ga­li­ma ras­ti tik Pak­ruo­jo dva­ro rū­muo­se. Pa­na­šu, kad tu­ris­tams vyks­tant ap­žiū­rė­ti Pak­ruo­jo dva­ro, pa­ste­bė­ta, jog apie Pak­ruo­jį ga­li­ma pa­pa­sa­ko­ti kur kas dau­giau.

Pak­ruo­jo mies­to vie­tos veik­los gru­pė vyk­dė pro­jek­tą, pa­gal ku­rį bu­vo pa­reng­ti ir kva­li­fi­ka­ci­ją pa­tvir­ti­nan­čius pa­žy­mė­ji­mus ga­vo sep­ty­ni gi­dai. Dar dvi gi­dės ana­lo­giš­kus pa­žy­mė­ji­mus bu­vo ga­vusios sa­va­ran­kiš­kai. Vi­si šie de­vy­ni gi­dai pri­si­jun­gė prie Pak­ruo­jo gi­dų aso­cia­ci­jos, ku­ri įsi­kū­rė bir­že­lio 3 d. Šios aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tė – Pak­ruo­jo dva­re gi­dės pa­slau­gas tei­kian­ti Ir­ma Nor­ke­vi­čie­nė. Ji ir ku­ra­vo ren­gia­mus nau­jus sep­ty­nis gi­dus. Šiuo me­tu aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tė ima­si pa­dė­ti gi­dams pri­sta­ty­ti jų pa­slau­gas.

Po­pu­lia­riau­sia gi­dų sa­va­ran­kiš­kai su­da­ry­tų marš­ru­tų te­ma – žy­dų bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mas Pak­ruo­jo kraš­te.

Šia te­ma daug įdo­maus ga­li pa­pa­sa­ko­ti trys gi­dės: Ra­sa, Ro­ma ir Gi­ta­na. Bib­lio­te­ki­nin­ke dir­ban­ti Gi­ta­na Maa­sie­nė gi­dės pa­žy­mė­ji­mą ga­vo prieš me­tus. Šiau­lių ko­le­gi­jo­je stu­di­ja­vu­si bib­lio­te­ki­nin­kys­tę ir in­for­ma­ci­nių iš­tek­lių val­dy­mą Gi­ta­na įsi­dar­bi­no Pak­ruo­jo vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, kai res­tau­ruo­ti bu­vo baig­ta me­di­nė si­na­go­ga, į ku­rią ir įsi­kė­lė vien­as iš bib­lio­te­kos sky­rių. Gi­ta­nos pa­rei­gy­bės ap­ra­šy­me bu­vo nu­ma­ty­ta, kad ji tu­rė­tų ves­ti eks­kur­si­jas si­na­go­go­je, to­dėl ji su­sku­bo ir šio me­no mo­ky­tis.

Nuo Pak­ruo­jo si­na­go­gos ati­da­ry­mo jo­je jau ap­si­lan­kė 21 250 lan­ky­to­jų. Gi­dė lan­ky­to­jus su­pa­žin­di­na su žy­dų gy­ve­ni­mu Pak­ruo­jy­je. Tai vos ne dvie­jų am­žių is­to­ri­ja.

Ra­sa Le­kie­nė pa­sa­ko­ja, kad jai pro­jek­te da­ly­vau­ti bei įgy­ti gi­do pa­žy­mė­ji­mą pa­siū­lė šios gru­pės pro­jek­to koor­di­na­to­rė Vai­da Šei­žė. Tuo me­tu Ra­sa dir­bo ka­si­nin­ke Pak­ruo­jo dva­re ir sva­jo­jo apie gi­dės dar­bą. Prieš tai dau­giau nei 20 me­tų ji dir­bo mo­ky­to­ja. Baig­da­ma mo­ky­mus Ra­sa pa­ren­gė sa­vo au­to­ri­nę eks­kur­si­ją „Žy­dų gy­ve­ni­mo ženk­lai Pak­ruo­jy­je“.

Ne vi­si pa­kruo­jie­čiai ži­no, kad da­bar jau griu­vė­siais vir­tę Pak­ruo­jo ma­lū­no sta­ti­niai ka­dai­se pri­klau­sė žy­miau­siam šio kraš­to pra­mo­ni­nin­kui Mai­ze­liui, ku­rio pro­duk­ci­ja gar­sė­jo vi­so­je Lie­tu­vo­je.

Žy­dų gy­ve­ni­mą Pak­ruo­jy­je me­na na­mai S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no gat­vė­je, ki­to­se vie­to­se, o ka­rių ka­pi­nės at­si­ra­do ant žy­dų ka­pų. Gi­dė siū­lo eks­kur­si­jas apie žy­dų Pak­ruo­jį ir pa­kruo­jie­čiams, nes daug apie sa­vo kraš­tą yra ne­ži­no­ma. O ir šven­tes bū­tų ga­li­ma švęs­ti ki­taip – pa­do­va­no­jant sve­čiams eks­kur­si­ją.

Ra­sa pa­sa­ko­ja, kad iš žy­dų gy­ve­ni­mo šį bei tą pri­tai­kė ir sau. Gra­žus žy­dų po­žiū­ris į vai­kus: jie yra Die­vo do­va­na ir džiaugs­mas. Pa­si­do­mė­jus, kaip žy­dai lei­džia ša­bo die­ną, Ra­sa kai ką įdie­gė ir sa­vo šei­mo­je: po sek­ma­die­nio pa­mal­dų šei­ma bend­rai su­sė­da ap­tar­ti rei­ka­lų ir kar­tu lei­džia lai­ką. Įst­ri­go ir kny­go­se ap­ra­šy­tas žy­do vy­ro pa­lai­mi­ni­mas žmo­nai, ku­rį jis bend­ros va­ka­rie­nės me­tu sa­vo žmo­nos gar­bei skai­ty­da­vo iš mal­dų kny­gos: „Koks re­tas ra­di­nys su­ma­ni žmo­na, bran­ges­nė už per­lus yra jos ver­tė! Sa­vo šir­dį jai pa­ti­ki jos vy­ras, ir tu­ri tik­rą lo­bį. Ji ge­ru­mu at­si­ly­gi­na, o ne pik­tu­mu per vi­sas sa­vo gy­ve­ni­mo die­nas. Ji pa­si­rū­pi­na vil­nų bei li­nų ir plu­ša įgu­du­sio­mis ran­ko­mis. Stip­ry­bė ir oru­mas yra jos dra­bu­žis; su šyps­niu ji žiū­ri į atei­tį."

Ro­ma Bart­ke­vi­čiū­tė taip pat pa­si­ren­gu­si kal­bė­ti apie Pak­ruo­jo žy­dus. Ji ga­li pa­pa­sa­ko­ti, ko­dėl žy­dės nie­ka­da ne­si­puoš vil­nos pa­puo­ša­lais prie li­ni­nės su­kne­lės ir ko­dėl jų na­muo­se vi­sa­da yra dvi at­ski­ros lo­vos vy­rui ir mo­te­riai.

Al­gir­das Pi­li­paus­kas, is­to­ri­kas, taip pat bai­gė gi­dų mo­ky­mus pa­gal anks­čiau mi­nė­tą pro­jek­tą. Jo au­to­ri­nė bai­gia­mo­ji eks­kur­si­ja pa­va­din­ta „Pak­ruo­jo kraš­to do­lo­mi­to ke­lias“.

Al­gir­das į eks­kur­si­ją siū­lo at­vyk­ti pa­to­gia ap­ran­ga ir ava­ly­ne. Eks­kur­si­jai po do­lo­mi­to kar­je­rą Pet­ra­šiū­nuo­se rei­kia už­si­ra­šy­ti iš anks­to. Pa­gei­dau­ti­nos apie de­šim­ties žmo­nių gru­pės. Te­ri­to­ri­jo­je, ku­rio­je dar­bus at­lie­ka AB „Do­lo­mi­tas“, ga­li­ma ste­bė­ti vie­nos svar­biau­sių Lie­tu­vo­je sta­ty­bi­nių me­džia­gų – do­lo­mi­to – iš­ga­vi­mo ir pe­rdir­bi­mo pro­ce­są.

Yra pil­ka­sis ir gels­va­sis do­lo­mi­tas. Pil­ka­sis – kie­čiau­sias. Jis su­si­da­rė jū­ros dug­ne prieš 300 mi­li­jo­nų me­tų. Ja­me, vei­kiant du­joms, yra su­si­dariusios duo­bu­tės. Gels­vas do­lo­mi­tas bu­vo at­vi­ra­me ore, vei­kia­mas de­guo­nies, to­dėl jis minkš­tes­nis, ta­čiau pui­kiai tin­ka sta­ty­bo­se ap­dai­lai.

Al­gir­das pa­sa­ko­ja, kad Pak­ruo­jo ra­jo­ne yra daug pa­sta­tų, ku­rių sta­ty­bai nau­do­tas do­lo­mi­tas.

Al­gir­das ga­li ves­ti eks­kur­si­jas ne tik do­lo­mi­to kar­je­ruo­se, bet ir pa­žin­ti­nia­me Ro­za­li­mo miš­ko par­ko ta­ke, Pak­ruo­jo mies­te, Pak­ruo­jo dva­re, Žei­me­ly­je ir ki­tur.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.