Guo­čių „kar­bo­na­das“ ir kot­le­tai

Guo­čių „kar­bo­na­das“ ir kot­le­tai
„Pap­ras­čiau­sia, ką ga­li­ma iš guo­čių, ki­ti va­di­na tau­ria­bu­dė­mis, dar gir­dė­jau – ir „ba­le­rin­ko­mis“, pa­ga­min­ti, tai di­des­nes ke­pu­rė­les, tie­siog iš­kep­ti, pa­mir­kius kiau­ši­nio pla­ki­ny­je su mė­gia­mais prie­sko­niais ir ap­vo­lio­jus mil­tuo­se. Ga­li­ma mir­ky­ti ir kep­ti teš­lo­je, bet man la­biau pa­tin­ka pir­ma­sis va­rian­tas. Ne­ži­nan­tis val­gy­to­jas net neats­kir­tų nuo viš­tie­nos kar­bo­na­do“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.
Di­des­ni gry­bai taip pat pui­kiai tin­ka kot­le­tams. Juos ža­ga­rie­tė nu­va­lo, su­ma­la, de­da pi­pi­rų, drus­kos ir ki­tų prie­sko­nių pa­gal sko­nį, įmu­ša kiau­ši­nį, įmai­šo mil­tų, de­da šiek tiek krak­mo­lo. Ga­li­ma da­ry­ti ir tirš­tes­nę, ir skys­tes­nę ma­sę, kaip kam pa­tin­ka. Sa­lo­mė­ja la­biau mėgs­ta to­kią, ku­ri bū­tų tirš­tos grie­ti­nės kon­sis­ten­ci­jos. Vi­sus pro­duk­tus de­da iš akies. Kot­le­tu­kus ke­pa­me alie­ju­je.
 Ska­naus!