Dia­be­to klu­bas „Vi­ta“ kvie­čia pa­leng­vin­ti gy­ve­ni­mą

Kvie­čia pri­si­jung­ti prie klu­bo

Klu­bo pir­mi­nin­kė Ade­lė Do­bi­lie­nė sa­ko, kad sirg­ti dia­be­tu ir kont­ro­liuo­ti šią li­gą yra bran­gu. Klu­bas pa­de­da ieš­ko­ti išei­čių, kaip gau­ti rei­ka­lin­gų vais­tų ir ki­tų rei­ka­lin­gų li­gai kont­ro­liuoti prie­mo­nių kuo pi­giau.

Šiuo me­tu klu­bas vie­ni­ja apie 150 žmo­nių, ku­rių da­lis yra neak­ty­vūs, bet apie šim­tas jų re­gu­lia­rai mo­ka na­rio mo­kes­tį, lan­ko­si su­si­ti­ki­muo­se.

Klu­bos na­riai – įvai­raus am­žiaus. Yra trys ne­pil­na­me­čiai ir yra ne­tgi per 90-ies me­tų su­lauku­si se­no­lė. Pas­ku­ti­niu me­tu žmo­nės ren­ka­si at­nau­jin­to­se pa­tal­po­se ad­re­su J. Ba­sa­na­vi­čiaus g. 4, ant­ra­me aukš­te, ant­ra­die­niais ir ket­vir­ta­die­niais nuo 9 va­lan­dos iki 12 va­lan­dos. Klu­bo pir­mi­nin­kė Ade­lė Do­bi­lie­nė sa­ko, kad po­kal­biai su ki­tais ligoniais pa­de­da iš­lai­ky­ti ge­rą nuo­tai­ką ir ge­riau pa­žin­ti li­gą.

No­mi­nuo­ta ap­do­va­noji­mui

A. Do­bi­lie­nė bu­vo no­mi­nuo­ja­ma „Mo­ters Sau­lės-2015“ ap­do­va­no­ji­mui „už vi­suo­me­ni­nę veik­lą, dia­be­to pre­ven­ci­ją Pak­ruo­jo ra­jo­ne, iš­ties­tą pa­gal­bos ran­ką, už kil­nią mi­si­ją teik­ti pa­gal­bą ir sklei­džia­mą ge­ru­mą, už­kre­čian­tį po­zi­ty­vų mąs­ty­mą ir už svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do pa­vyz­dį“. Tą­kart ap­do­va­no­ta bu­vo rad­vi­liš­kie­tė.

Op­ti­miz­mas

– Su­sir­gau bū­da­ma vy­res­nia­me am­žiu­je, to­dėl tuo­jau iš­lin­do ir komp­li­ka­ci­jos. Man bu­vo la­bai sun­ku. At­si­ra­do šir­dies ir inks­tų ne­pa­kan­ka­mu­mas. Ma­no šir­dy­je yra pen­ki sten­tai, ke­lio są­na­rys ope­ruo­tas. Šį pa­va­sa­rį at­si­ra­do ir ast­ma. Va­do­vau­da­ma klu­bui, iš­mo­kau gy­ven­ti su li­ga. Nie­ko dau­giau ne­pa­da­ry­si. Ga­li grauž­tis ar ne­si­grauž­ti, bet gy­ven­ti rei­kia. Daug prie­mo­nių li­gai pri­žiū­rė­ti pa­ma­čiau. Su­si­tin­ka­me su fir­mų at­sto­vais, ku­rie paaiš­ki­na, su­pa­žin­di­na su nau­jo­vė­mis. Man la­bai pa­de­da op­ti­miz­mas. Aš nie­ko ne­pla­nuo­ju me­tams ar net mė­ne­siui, daž­niau­siai – dviem trims die­noms, dau­giau­siai – sa­vai­tei. Ry­te at­si­ke­liu, ma­tuo­ju cuk­rų, purš­kiuo­si vais­tus nuo ast­mos, ta­da sė­du pus­ry­čiau­ti, lei­džiuo­si in­su­li­ną, ge­riu ki­tus vais­tus, ku­rie man rei­ka­lin­gi, ta­da pla­nuo­juo­si die­ną. Jei­gu rei­kia, į klu­bą va­žiuo­ju, jei­gu ne, tai ki­tus rei­ka­lus tvar­kau. Liū­dė­ti ir gal­vo­ti, kad man kaž­ką skau­da ar man la­bai blo­gai, nė­ra ka­da, – pa­sa­ko­ja As­de­lė Do­bi­lie­nė.

Klu­bo is­to­ri­ja

Pak­lau­sus, kaip ta­po klu­bo pir­mi­nin­ke, A. Do­bi­lie­nė pa­sa­ko­ja: „Klu­bas su­si­kū­rė 1993 me­tais. Klu­bui va­do­vau­ju apie 20 me­tų. Į klu­bą atė­jau kaip ei­li­nė ser­gan­čio­ji, pa­skui ta­pau pa­va­duo­to­ja, vė­liau ma­ne iš­rin­ko pir­mi­nin­ke. Dir­bu jau me­tai iš me­tų ir nie­kas ne­no­ri šių pa­rei­gų pe­rim­ti, nes nie­kas ne­no­ri sa­va­no­riau­ti. Ma­no veik­la – sa­va­no­riš­kas dar­bas.“

Klu­bo pir­mi­nin­kė pa­si­džiau­gė, kad pla­nuo­ja­ma, jog dia­be­to mo­kyk­los už­siė­mi­mai da­bar jau vyks jų klu­bo pa­tal­po­se, ne­be­reik­sią ei­ti pra­šy­tis į Sa­vi­val­dy­bę. Šiuo me­tu be­rei­kia nu­si­pirk­ti pro­jek­to­rių. Nau­jo­se pa­tal­po­se yra lif­tas, ku­riuo ga­li į ant­rą aukš­tą pa­si­kel­ti tie, ku­riems sun­ku lip­ti laip­tais.

Nep­ra­ras­ti pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi

Po­nia Ade­lė no­ri pa­drą­sin­ti ser­gan­čius, kad su li­ga ga­li­ma gy­ven­ti, tik rei­kia sa­ve my­lė­ti ir ati­džiau sek­ti, ką ga­li­ma su­val­gy­ti, kiek iš­ger­ti, val­gy­ti dau­giau dar­žo­vių ir ma­žiau rie­ba­lų tu­rin­čio mais­to, iš­lai­ky­ti fi­zi­nį ak­ty­vu­mą, re­gu­lia­riai var­to­ti gy­dy­to­jo pa­skir­tus vais­tus, ma­ži­nan­čius gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je.

Klu­bo va­do­vė sa­ko, kad daž­nai žmo­nės, su­ži­no­ję ser­gą to­kia li­ga, pra­ran­da pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, tvir­ty­bę, ne­be­ži­no, ką da­ry­ti. Bu­vo at­ve­jų, kad nau­jai atė­ju­siems dėl li­gos ant ko­jų bū­da­vo di­džiu­lės žaiz­dos. Ji no­rin­ti pri­min­ti, kad Pak­ruo­jo po­lik­li­ni­ko­je vei­kia dia­be­ti­nės pė­dos ka­bi­ne­tas, į ku­rį to­kiais at­ve­jais ga­li­ma kreip­tis. Dia­be­tas yra to­kia li­ga, kai svy­ruo­ja gliu­ko­zės kie­kis krau­jy­je. Jei­gu gliu­ko­zės kie­kis daž­nai nu­kren­ta, žū­va sme­ge­nų ląs­te­lės ir ne­beat­si­nau­ji­na, to­dėl li­go­niams ky­la pro­ble­mų dėl at­minties. Jei­gu cuk­raus kie­kis krau­jy­je daž­nai per di­de­lis, ta­da nu­ken­čia ko­jų krau­ja­gys­lės, su­si­da­ro trom­bai, trin­ka ko­jų pė­dų krau­jo­ta­ka ir at­si­ve­ria žaiz­dos.

Gy­ven­ti spon­ta­niš­kai

“Gy­ve­ni­mas yra gra­žus, tik rei­kia sa­ve my­lė­ti“, dar kar­tą ak­cen­ta­vo pa­šne­ko­vė.

Ligonius Ade­lė ra­gi­na do­mė­tis cuk­raus kie­kiu krau­jy­je. Ant­ro­jo ti­po dia­be­tas, pa­sak Ade­lės, yra „ty­lu­sis žu­di­kas“, mat or­ga­niz­me po­ky­čiai jau ga­li bū­ti, o pa­ts žmo­gus nie­ko ne­jau­čia, kol ne­pa­si­da­ro ty­ri­mų.

Ji ma­no, kad ser­gan­tis dia­be­tu ne­bū­ti­nai tu­ri sė­dė­ti na­muo­se ir gy­ven­ti pa­gal griež­tai nu­sta­ty­tą die­not­var­kę, ga­li­ma elg­tis ir spon­ta­niš­kai, kaž­kur iš­vyks­tant, bend­rau­jant su žmo­nė­mis.

„Elg­tis spon­ta­niš­kai – ga­li­my­bė leis­tis į ke­lio­nę, ra­gau­ti neįp­ras­to, eg­zo­tiš­ko mais­to ar­ba tiei­sog išei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, ne­sup­la­na­vus ke­lių va­lan­dų į prie­kį. Ser­gan­tys dia­be­tu ga­li ir ne­tgi tu­rė­tų ret­kar­čiais taip pa­sielg­ti“. Klu­be ga­li­ma su­ži­no­ti, kaip pa­si­mė­gau­ti gy­ve­ni­mo aki­mir­ko­mis.