Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Vyriški ir moteriški darbai
Neslėpsiu, vasaros savaitgalius su Ieva dažniausiai praleidžiame kolektyviniame sode. Ne, jis ne mūsų, bet tėvams seniai nebereikalingas, todėl... laisvalaikiu ūkininkaujame.
Toks ten ir ūkis: vasarnamis, daržas, šiltnamis ir kelios obelys. Man „ūkiniai“ savaitgaliai truputį primena senovinę bendruomeninę santvarką. Neteisus kaimynas, sakydamas, kad nėra vyriškų ir moteriškų darbų. Dar kaip yra. Tik tiek, kad kasdieniame miestiečio gyvenime nebėra tikro ūkio.
Atvykome į sodą vakare, po darbų. Nelabai ką benuveiksi. Tik arbatos atsigėrėme. Aš parnešiau malkų, o ji – pakūrė židinį.
Iš ryto, dar neišlipęs iš lovos, pajutau ore tvyrantį lengvą priekaištą. Ji jau atsikėlusi, kelias malkas į židinį įmetusi, persodina pomidorų ir agurkų daigelius į erdvesnius indus.
Šokau į darbinius drabužius ir – lauk. Daug nekalbėjęs čiupau ręsti šiltnamio karkasą. Gal ir viskas teisingai. Statybos – vyrų reikalas. O moterys lai užsiima daržininkyste.
Saulė lėtai kilo. Šiltnamis augo. Ieva balino obelis. Kalbėjomės nedaug, bet kas žino, kas jos galvoje dėjosi. Man tai norėjosi lenktyniauti – pastatyti geriau nei ji nubalins.
Sriegdamas medvaržčius pagalvojau, o kas iš mūsų turėtų šįkart gaminti valgį? Obelų nedaug, lai Ieva gamina. „Kas pietums, brangioji?“ – paklausiau rankoje spausdamas plaktuką.
„Ką pagaminsi, tą ir valgysiu, – atkirto ši. – Po žiemos namelyje betvarkė. Štai nubalinu ir einu tvarkytis“. Ieva nė nemanė teisintis dėl mano gurgiančio pilvo.
Mano „laukinis“ vidinis vyras kažko įsižeidė. Burbėjau sau po nosimi: „Taip, mieloji, vien meile ūkyje sotus nebūsi. Jei tikiesi, kad buitis ir ūkis bus vienas ilgas pasimatymas – labai klysti. Dar reikia žiūrėti viena kryptimi“.
Dar valandėlę pasidarbavau, įkaliau dar kelias vinis. Nuėjau plautis rankų ir okupuoti virtuvę. Aš tau parodysiu, kaip reikia gaminti. Papjausčiau nugarinės. Šiek tiek pipirų, druskos citrinos. Štai ir pietūs.
„Vyrai – geriausi kulinarai“, – pasigyriau vartydamas kotletus ir nusunkdamas ryžius. Šįkart puikiai pavyko išvirti – ryžiai birūs.
„O moterys – geriausios kulinarės“, – šyptelėjo Ieva ir padėjo ant stalo indą su graikiškomis salotomis. Kada spėjo, po velnių?
Man rodos, mes papildome vienas kitą, o gal net žiūrime ta pačia kryptimi?
Adomas, ūkiškas nuo mažens