Naujausios
Vyriausioji architektė: „Esu savarankiška ir neketinu niekam parsiduoti“
Rasa Budrytė yra bene antroji moteris, per trisdešimt metų „užsėdusi“ Šiaulių miesto vyriausiojo architekto kėdę. Juokauja, kad neblogai Architektūros ir urbanistikos skyriuje būtų turėti viršininką vyrą ir už jo jaustis kaip už mūro. Bet šefo neliko, naujų vyrų kandidatų neatsirado ir viršininke tapo pati.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Telefonu atsiliepia pati
Valandą trukusį pokalbį su R. Budryte dešimt kartų pertraukė tarnybinis telefonas — Savivaldybės skyrių sekretores susodinus į „vieną langelį“, juo tenka atsiliepti pačiai.
Todėl darbo diena nesibaigia 17 valandą. Skambučiai, pasitarimai, posėdžiai, planų derinimas, šūsnys dokumentų. Bet pietų laikas — tabu.
Vyriausiąja architekte tapo be konkurencijos — nebuvo nė vieno norinčio.
Rimtai projektuojantis architektas, anot jos, uždirba 4-5 kartus daugiau nei tarnautojas ir dirba širdžiai malonų kūrybinį darbą, o ne nuobodžiai kilnoja popierius.
R. Budrytė prie individualių užsakymų prisėda namuose. Kad nesikirstų privatūs ir valdiški interesai, stambių objektų nesiima tos savivaldybės teritorijoje, kurioje tarnauja.
Ji yra keletos komercinių objektų bendraautorė, dalyvavo Kaišiadorių rajone Paparčiuose esančio vienuolyno statybos pradžioje, projektuoja privačius namus, yra parengusi detaliųjų planų Kelmėje, Tytuvėnuose, Kurtuvėnuose. Nes antraip prarastų kvalifikaciją ir ją patvirtinančius atestatus.
— Valstybės tarnyba yra nepastovi, priklauso nuo politinių vėjų ir daugelio kitų faktorių. O architektas su galiojančiu atestatu (diplomo, deja, nepakanka) visada turės darbo. Kita vertus, labai sveika pabūti kitoje barikadų pusėje. Tai padeda neužsimiršti ir nesusireikšminti.
Nebijo būti juokinga
R. Budrytė — netipiška tarnautoja. Nebijo išsakyti nuomonės, kartais komiškos, neretai tampančios sparnuota fraze. Taip svarstant naujųjų miesto kapinių per lėtus projektavimo tempus, ištarė: „Jei pritrūks kapinių, negyvėlius reikės džiaustyti balkone“.
— Nebijau būti juokinga. Nepiktas juokas sveikas visiems kokio nuobodaus susirinkimo dalyviams. Esame linkę susireikšminti, kad tik, Dieve gink, karūna nuo galvos nenukristų ir autoritetas nesumažėtų. Man juokinga tokia visažinio proto bokšto poza. Kai reikia, nebijau pasirodyti neklystančia.
Tampa ir blogiete
Šiaulietė, kilusi iš eilinės šeimos, aukso medaliu baigusi S. Šalkauskio vidurinę mokyklą, architektūros studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute, visą laiką norėjo kurti jaukų gyvenimą, planuoti erdves.
Ji mano, kad bet kurį užsakovą galima įtikinti. O kiek padorumo ir noro kažką padaryti geriau turi architektas, yra kiekvieno asmeninis reikalas.
R. Budrytė apgailestauja: „Ne visada kolegos yra geranoriški ir sąžiningi. Tarnaudami konkrečiam interesui, bando “prastumti“ užsakovo programą. Užtat, kai svarstomi detalieji planai, kiti teritorijų planavimo dokumentai, turi įtempęs ausis klausytis ir “pagauti“, kur ir kas yra ne taip. Nes suderinus, toks pavėluotai pagautas ir paprašytas pataisyti sprendinį projektuotojas mirksi akutėmis: suderinai, ko dar nori? Toks “medžiojimas“ man nepatinka. Tada tampu blogiete, stabdžiui, pagaliu ratuose“.
Miestas turi išlikti savitas
R. Budrytė tiki: miesto vyriausiasis architektas gali įtakoti, kad jo kolegos netaptų plastilinu užsakovo rankose. Yra svertų ir būdų, reikia tik noro.
Pavyzdžiui, galima iškelti sąlygą, kad projektuojant stambesnį ar svarbesnį objektą būtų tariamasi su Architektų sąjunga, o parengti sprendiniai būtų pristatomi visuomenei.
Apie tai ji kalbėjo su Architektų sąjungos nariais, išreiškė ir mintį, kad architektų Šiauliuose tėra koks 50, ir jie yra kaip šeimyninis klanas.
— Bandžiau sakyti: jei esate akivaizdžiai verčiami daryti ne pagal detalųjį planą, normas, nedarykite. Atsakė: „Nebūk naivi, galvoji, jei aš nedarysiu, tai ir kitas nedarys? Darys. O ir man duoną iš kažko valgyti reikia“. Kolegos bijo, kad sveika, konstruktyvi kritika neišvirstų į juodą konkurenciją ir asmeniškumus bei elementarų “sudirbinėjimą“ iš keršto.
R. Budrytė prisiminė, jog buvo laikai, kai pagrindinis miesto pertvarkymas, pėsčiųjų bulvaro atsiradimas Vilniaus gatvėje buvo miesto vyriausiojo architekto ir miesto vyriausiojo dailininko nuopelnas. Bet keitėsi santvarkos, tikslai.
Dabar miestas turi naująjį bendrąjį planą. Tik iš vilniečių pirkta paslauga nėra tobula, nėra metodikos tokių planų rengimui, ji išradinėjama tiesiog bedirbant. Mažokai sulaukta vietinių specialistų pasiūlymų, o kai kurie pasiūlymai buvo tiesiog konkrečių užsakovų programos.
— Mūsų miestas turėtų būti jaukus gyventi visiems socialiniams sluoksniams, patrauklus miesto svečiams ir skatinantis investicijas tam skirtose vietose. Turime išlikti saviti, neapsunkinti miesto centro dangoraižiais. Nes prekybos centrų plotu vienam gyventojui jau seniai pralenkėme sostinę, o pėsčiųjų bulvarą dėl to baigiame numarinti, nes ne visi tie stambūs objektai atsirado tinkamose vietose, kontraversiškai vertinama ir jų architektūra.
Vyriausiajai architektei vilčių teikia ir parengti miesto daugiabučių namų spalvinimo akcentai. Svarbu, kad miestas finansiškai klestėtų — tada jis ir keisis.
Blogą energiją palieka sode
Apie dvidešimt metų R. Budrytė dirbo Šiaulių rajono savivaldybėje, buvo kraštovaizdžio architekte, paskui specialiste, architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotoja. Nuo 2006-ųjų „perėjo“ į miestą, konkurse jos patirtis tiko vedėjo pavaduotojos pareigomis užimti. O praėjusį pavasarį paskirta vyriausiąja architekte.
Naujos pareigos dar našta netapo našta. Tačiau situaciją vertina realiai — nepakeičiamų nėra.
Iš valdiškos tarnybos sako gyvenanti kukliame bute, nes buičiai didelių reikalavimų nekelia — daug reikia ne pačiam žmogui, o jo įvaizdžiui.
Po darbo ir šeštadieniais dažniausiai užimta privačiais projektais. O kai atšils, savaitgaliais prapuls žemės ūkyje (taip vadina sodą), vėl augins gėles ir taip paįvairins tarnautojos kasdienybę.
Mėgsta filosofinę ir lengvo turinio literatūrą, klasikinius detektyvus, „kur labai nesitaškoma krauju“. Skaito vokiškai, angliškai, kad nepamirštų kadaise išmoktų dalykų. Vakarais viena ausimi pasiklauso žinių. Beveik neskaito laikraščių ar žurnalų, išskyrus architektūrinius leidinius.
Mėgsta komandiruotes į „europinio sukirpimo“ šalis pasisemti patirties.
Apie asmeninį gyvenimą neatvirauja, paneigia gandus, kad viena yra todėl, kad neva priklauso seserų vienuolių bendrijai.
— Nepriklausau jokiai partijai (pasiūlymų buvo), vienuolyno bendruomenei. Niekam, išskyrus Lietuvos architektų sąjungą ir Romos katalikų bažnyčią eilinio nario teisėmis. Esu projektavusi sakralinius objektus, turiu ryšių, pažinčių, per profesinę veiklą atsiradusių su vienuoliais, kunigais, esu sąmoningai tikinti. Bet esu savarankiška ir nesiruošiu niekam parsiduoti.
R. Budrytė savo nepriklausomybę šmaikščiai palygina su kate, kuri vaikšto viena. Tačiau neneigia, kad toks požiūris gali pasikeisti — gal senatvėje užsimanysianti kokios draugijos darbščiųjų rankų ar komiksų piešimo būrelyje.
ARCHITEKTĖ: Rasa Budrytė vyriausiosios architektės kėdės nežada okupuoti iki pensijos: „Šiandien esu čia“.
KABINETAS: Tarnautojos kabinetas nepriekaištingai tvarkingas ir neapkrautas dėmesį blaškančiomis smulkmenomis. Išimtis — palikta kažkada seifą slėpusi niša.
GIEDRIAUS BARANAUSKO nuotr.