Naujausios
Užrašykim juos į SSB
Mielosios, ar jau užrašėte saviškius į Savanoriškus saugos būrius, vadinamuosius SSB? Ne? Aš tai rimtai galvoju, kad juos visus reikėtų ten užrašyti. Ir štai kodėl.
Pirma, jie pagaliau taptų vyrais. Nes maniškis tai, patikėkit, baigia mane užknisti. Jau kuris laikas, grįžusi iš darbo, vis rasdavau saviškį triūsiantį su prijuoste prie kokio patiekalo (krizė, atseit, darbų apimtys sumažėjo). Iš pradžių man tai buvo netgi labai malonu. Anot mano vienos draugės, vyras su prijuoste jai atrodo itin seksualus, užtat aš ja greitai atsikračiau. Ne prijuoste gi, žinoma.
Taigi, iš pradžių aš lepinausi, sėsdavau prie stalo kaip karalienė ir, neslėpsiu, lapnodavau iš peties. Nes iš tiesų labai skanu viskas būdavo. Bet paskui mane tai pradėjo erzinti. Pirma, pradėjau storėti. Antra, pradėjau protauti — tai kaip čia dabar išeina, kad aš pareinu iš darbo vėliau už jį.
Vadinasi, kol aš ariu, uždirbinėju pinigus, jis mat česnakiukus smožija? Aš jam vieną kartą taip ir pasakiau. Neįsivaizduojat, kaip supyko, perplėšė prijuostę, metė sidabro šaukštą į grietinėlės padažą su kalendra ir pareiškė, kad aš sudaužiau jo gal vienintelį hobį? Kad jis gal taip atsipalaiduoja, improvizuodamas, kurdamas ir kad gal aš nužudžiau jame Oliverį. Pasakiau, kad suprantu, kaip jis atsipalaiduoja, mat visus patiekalus gamina su vynu, tai pusę butelio begamindamas visada išragauja. Jis pasakė, kad aš nieko nesuprantu ir pagrasino, kad dabar vakare tik gulės ir spoksos į teliką. Ir viskas, basta, chana.
Žinokit, mano kulinarijos genijus jau drybso antra savaitė. Aš jam pagrasinau, kad nežadu jo vartyti ir teplioti, kai atsiras pragulos. Bet jis pagrasino, kad geriau ims pūti ir smirdėti, negu dar kada pajudins bent pirštą dėl moteriškų darbų. Na, o vyriško ką aš jam pasiūlysiu: nei malkų, nei kiaulės, nei mamuto nepristatysiu.
Žodžiu, situacija buvo kritinė, kol vieną dieną man į akis pakliuvo nuostabus skelbimas, kviečiantis registruotis į SSB.
Aš iškart sumečiau: jei jis kiekvieną vakarą išeitų iš namų patruliuoti, tai aš ir butą ramiai susitvarkyčiau, ir kokį savo serialą pažiūrėčiau, ir apskritai pasijusčiau tikro vyro tikra moterimi. Gal jiems net uniformas galėtų išduoti. Žinokit, kai aš tik pagalvoju apie saviškį, patruliuojantį mano ir visos šalies sargyboje, tai net silpna pasidaro. Įsivaizduoju, kaip pareina pavargęs iš budėjimo, man pasakoja ką nors įdomaus, kaip kokį nusikaltėlį pagavo, į kokius pavojus pateko... Aš tada visai kitaip imčiau į jį žiūrėti, aš jam ir žaizdas tvarstyčiau, ir maitinčiau laukine mėsa. Jis būtų mano meilus laukinis žvėris... Rrrr...
Žodžiu, prisifantazavau nuostabių dalykų. O vakare parėjusi džiugiai pareiškiau saviškiui, kad jam būtina užsirašyti į SSB ir detaliai paaiškinau, kas tai yra. Bet jis man pasakė, kad, jei aš noriu, tai pati galiu ir užsirašyti. Ir dar pasakė, kad, pavyzdžiui, gerais tarybiniais laikais gatvėse praktiškai patruliuodavo moterys, o vyrai gerdavo alų. „Fui, na tu įsivaizduok mane patruliuojančią su draugovininko raiščiu“, — net nusipurčiau. Bet jis pasakė, kad net labai gerai atrodyčiau. Ir dar pasiūlė būtinai apsiauti ilgus aulinius batus ir odinę striukę. Iškrypėlis. Nuėjau į virtuvę truputį paverkti.
Tada jis pasakė, kad aš, kaip visada, manipuliuoju. O aš kūkčiodama pasakiau, kad ir gerai, manipuliuoti yra moteriškas darbas, o vyrų reikalas yra patruliuoti. Bet šiek tiek aprimusi papasakojau smulkiai, kaip aš jo laukčiau grįžtančio iš misijos.
Mielosios, jaučiu, kad greitai turėsiu tikrą vyrą, nu praktiškai karininką. Ir jūs nenuleiskite rankų, kartu padarykime mus laimingesnes.
Ieva, praktiškai karininko žmona
