Naujausios
Balandžio 22 dieną Fotografijos muziejuje vykusiame ciklo „Naujos pažintys su senais pažįstamais“ renginyje kūrybą pristatė Šiaulių dokumentinio kino kūrėjas Laimutis Gudinavičius. Svečią kalbino ciklo koordinatorius Viktoras Gundajevas.
L. Gudinavičius save vadina „amžinuoju šiauliečiu“, jo kūryba – lyg Šiaulių krašto penkių dešimtmečių istorinis pjūvis.
L. Gudinavičius gimė 1946 m. Šiauliuose. Rimčiau su kinu susidūrė mokydamasis Šiaulių pedagoginiame institute. Fizikos-matematikos fakultete veikė kino mėgėjų būrelis, jam vadovavo Jonas Danilaitis.
Baigęs studijas L. Gudinavičius gavo paskyrimą dirbti mokytoju Tauragėje, čia subūrė moksleivių kino mėgėjų studiją.
Grįžęs į Šiaulius dirbo Šiaulių televizorių gamykloje, konstravimo biure, vadovo kino saviveiklininkų būreliui, vėliau išaugusiam į gamyklos kino studiją „Tauras“.
1979 m. sukurtas dokumentinis filmas „Kelias į meistriškumą“ apie gamyklos moterų žolės riedulio komandą buvo gerai įvertintas dokumentikos ir sportinės tematikos filmų festivaliuose. Tuo laikotarpiu išleisti didelio populiarumo susilaukę filmai „Bravo, vyrai!“ (1980 m., apie televizijos technikos gamybą Maskvos olimpiadai) bei „Ereliukais ir kregždutėmis“ (1981 m., apie dviračių lenktynes Šiauliuose).
Per du darbo dešimtmečius nufilmuota daug kino kronikos iš gamyklos gyvenimo. Žymiausias filmas „Iki firminio ženklo“ (1986 m.) sukurtas gamyklos 25-mečio proga.
L. Gudinavičiui padėjo gamyklos radijo redaktorius Romas Sinkevičius, laikraščio „Žydrasis ekranas“ žurnalistė Emilija Leviškienė, konstruktorius Rimas Vipas ir kiti. Talkino ir žmona Angelė, pirmoji žiūrovė, kritikė bei redaktorė, neretai filmuose tapdavusi užkadriniu balsu.
1980 m. sukurtas vienas žymiausių L. Gudinavičiaus filmų „Mama“ – filmas-portretas apie žmonos Angelės mamą Kazimierą Banienę, apkeliavęs kino festivalius Lietuvoje, Rusijoje, Austrijoje, Suomijoje, Estijoje. Filmas Lietuvoje laimėjo pirmąją vietą, sidabro medalių – Estijoje ir Suomijoje.
L. Gudinavičius buvo Tarptautinės neprofesionalaus kino kūrėjų asociacijos UNICA narys. Už pasiekimus kino srityje jam buvo suteiktas LTSR kultūros žymūno vardas.
Atskira L. Gudinavičiaus kūrybos kryptis – turistiniai filmai, tapę dokumentinėmis apybraižomis. Šią kryptį gerai iliustruoja ciklas „Čia Lietuva…“ (1985 m.).
Autorius kūrė ir šeimyninius filmus, jie irgi tapo visaverčiais dokumentiniais filmais: „Tavo likimas – tavo rankose“ (1979 m.), „Jūrų muziejus“ (1980 m.).
1990 m., kai kino juostą pakeitė magnetinė vaizdo juosta (VHS), prasidėjo naujas kūrybos etapas. L. Gudinavičiaus dėka turime filmuotą medžiagą iš Šiaulių miesto savivaldybės 1991-ųjų sausio įvykių metu.
Vaizdo juostoje įamžinta pogrindinė televizijos studija, įrengta Šiaulių dramos teatre. Vėliau ši televizija davė impulsą Šiaulių valstybinei televizijai įkurti, o L. Gudinavičius buvo vienas pagrindinių šios televizijos kūrėjų (vėliau dirbo Šiaulių televizijos direktoriaus pavaduotoju).
Itin produktyvus kūrėjui buvo dešimtasis XX a. dešimtmetis, sukurta daug televizijos laidų ir dokumentinių filmų: „Šatrijos Ragana“ (1997 m.), „Laurynas Ivinskis“ (1997 m.), „Pusvalandis su Povilu Višinskiu“ (2000 m.), „Tautai ir tėvynei. Vladas Putvinskis“ (2003 m.), „Žemaitijos knygnešiai“ (1995 m.), „Simonas Daukantas“ (1993 m.). Parengtas ne vienas televizijos laidų ciklas apie iškilias Šiaulių asmenybes.
Daug metų autorius bendradarbiavo su Šiaulių „Aušros“ muziejumi, kraštotyrininkais. Sukurti keli filmai, pristatantys Šiaulių „Aušros“ muziejaus veiklą, nufilmuota gausybė renginių ir parodų pristatymų. 2021 m. L. Gudinavičiui įteiktas Šiaulių kraštotyros draugijos Mikelio prizas už tautos istorinės atminties fiksavimą ir įprasminimą kino vaizduose.
Autorius ir dabar kuria filmus. 2025 m. respublikiniame mėgėjiškų filmų festivalyje Vilniuje filmas „Kodėl?“ pripažintas geriausiu dokumentinio žanro filmu.
Gausus L. Gudinavičiaus filmų archyvas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos kino mėgėjų sąjungoje.
