Naujausios
Už bestes!
Mielosios, šiuo sunkiu Lietuvai laiku mes turime laikytis viena kitos, nes kai viskas slysta iš po kojų, dar lieka geriausių draugių kompanija. Juk jūs žinote, kad geriausios draugės yra kažkas tokio!
Tiesa, mano dukterėčia neseniai pranešė, kad jos, trys bestės, nutarė keliauti į Europą. „Kokios dar bestijos? — perklausiau.
Ji nustebo, kad aš dar nežinanti, jog bestės yra geriausios draugės, nuo angliško „the best“ — geriausias. Man taip patiko, kad aš tuoj pat sukviečiau besčių vakarėlį. Juolab kad reikalas pribrendo rimtas, nes mus pradėjo atleidinėti iš darbo.
Vakarėlis įvyko pas mane, tad šia proga aš patiekiau pyragą su krizės nuojauta, tačiau su optimistinė potekste, kad juoda duona atseit nebūtinai badas.
Taigi, į dubenį dedi juodos duonos gabalėlius, užpili sluoksnį juodųjų serbentų uogienės iš sandėliuko, ant viršaus pili sluoksnį grietinės, jei turi — sutarkuoji kelis obuolius ir padroži cinamono lazdelę. Vualia!
Kaip supratote, vakarėlio tema buvo labai aktuali: kaip elgtis, kai tave atleidžia iš darbo, ir kaip elgtis, jei tavęs dar neatleido, o aplink visus atleidinėja, ir kaip elgtis su atleistaisiais — guosti, skatinti, teikti pasiūlymus, pastatyti butelį ar panašiai.
Mūsų vakarėlyje dalyvavo net dvi per savaitę atleistos draugės, viena iš jų buvo atvirai psichologiškai palūžusi ir pikta, kita bandė juokauti, o mes visos jautėmės labai nejaukiai.
Tada draugė psichologė iš karto paaiškino, kad mus yra užvaldęs „išlikusiųjų sindromas“, kai jautiesi lyg kalta be kaltės, o kartu bijai, kas bus su tavimi, ir liepė jam nepasiduoti, o mąstyti konstruktyviai...
„Tik nekalbėkit man apie pozityvų mąstymą ir nekiškit “Vienuolio, kuris pardavė Ferarį“ — jau gavau tris“, — piktai perspėjo atleistoji.
„Geriau būtum gavus vieną ferarį, a ne? — įsiterpė ta, kur vis dar bandė juokauti. Ir mes visos mandagiai nusišiepėme.
„Nu ką , mergos, tai mes bestės, ar ne, ką darom?“, — kaip vakarėlio šeimininkė konstruktyviai į taures įpyliau vyno ir pasakiau tostą: “Už bestes“.
Tada psichologė ėmėsi amato ir pareiškė, kad svarbiausia yra krizės integracija, tai yra tai, kaip mūsų draugės suvirškins „atleidimo“ faktą. “Svarbu yra žinoti, kad krizė yra laikina ir neįklimpti iš esmės. Ne pro šalį būtų pastiprinti savo ego, kreipiantis pagalbos į konsultantus“, — užsivedė psichė (taip mielai mes ją vadiname už nugaros). “Arba į bestes“, — įsiterpiau aš, o psichė pripažino, kad tai irgi labai tinkamas būdas. Ir vėl pakėlėme taures “už bestes“.
Tada psichė pasakė dar vieną gerą dalyką, kad, atseit, jei krizės auka turi gerą ar normaliai uždirbantį vyrą (nors krizės atveju tai yra vienas ir tas pats), toks priverstinis laikinas nedarbas yra labai gera proga moteriai pasigilinti į save: skaityti, bendrauti su vaikais, vaikščioti į savęs tobulinimo ar kvalifikacijos kėlimo kursus...
Jogė iškart pasiūlė mūsų laikinąsias bedarbes išmokyti kelių pagrindinių asanų, suaktyvinančių išlikimo čakrą, o literatūros mokytoja pažadėjo bedarbėms parūpinti geros poezijos tomelių, kad jos per krizės laikmetį išlavintų savo literatūrinį skonį.
Kai mes išgėrėme po trečią taurę vyno, susijaudinusi dizainerė, kaip tikra bestė, pasižadėjo kiekvienai įstojusiai į „krizės aukų“ klubą pasiūti po vieną autorinį darbelį praktiškai už savikainą. Tai mūsų draugėms labai padėjo, o “išlikusiųjų sindromo“ aukoms irgi visai nebaisu tapo prarasti darbą.
Tada mūsų neužsičiaupianti blondinė pareiškė neva ji būsianti trečioji klubo narė, nes jai atrodo, kad tuoj lėks iš darbo. Mat kažkaip atsitiktinai tris kartus iš eilės į kabinetą užėjęs šefas rado ją čiauškančią ir siurbiančią kavą, kai visos likusios bendradarbės nuolat vaikšto su visuomeniniu rūpesčiu veide ir net ėmė rengtis pilkai.
„Gal ir man pasiūtum kokį baisų pilką sarafaną, kol dar manęs neatleido?“, — kreipėsi ji į į bestę dizainerę, o ši mielai sutiko tai padaryti, žinoma, be nuolaidos. “O gal aš turėčiau atrodyti rimtesnė?“, — kreipėsi jį mūsų psichę. Tada jogė pasakė, kad ypač dabar ji nieku gyvu neturėtų keistis.
Mat pagal vedas, protingas šefas, jeigu jau reikėtų mažinti etatus, turėtų atleisti visas pilkas rimtuoles, o palikti būtent čiauškančią blondinę, nes jeigu atleis ją, tai iš kolektyvo ištekės gyvybinė energija, taip sakant, išeis meilė.
Ta žinia labai pradžiugimo mūsų blondinę, bet akivaizdžiai įžeidė atleistąsias. Tačiau jogė tuoj ištaisė situaciją: „Nebent šefas būtų visiškas medis“.
Vakarėlio pabaigoje mes jau dainavome apie medžius, laisvę ir meilę ir savotiškai pavydėjome atleistosioms, kurios dabar laisvai galės tuo ir anuo užsiimti. Vis dėlto, kaip gerai turėti geriausiais drauges. Už bestes!
Ieva, bestė
