Naujausios
Tokių dydžių nevežame
Mielosios, mūsų šalyje dedasi siaubingi siaubingi dalykai. Mes, užliūliuotos kalbomis apie sunkmetį, net nepastebėjome, ką Jie su mūsų amžiaus moterimis padarė ir kur mus nukišo.
Esu tokia sukrėsta, kad noriu kelti revoliuciją. Manau, kai išgirsite, ir jūs, mielosios, prisidėsite.
Taigi, vieną vakarą ramiai sau žiūrėjau romantišką filmą apie meilę. Filme aktorė (tikrai ne ką jaunesnė ir plonesnė už mane) nakčiai užsivilko tokius labai gražius nėriniuotus naktinius. Na, kaip visada, aš jau buvau beveik susitapatinusi su heroje, tik staiga „stop“. Pala pala, o juk aš tai nakčiai nieko neturiu? Tik flanelinę pižamą su meškučiais ir tokius T formos marškinėlius.
Kitą dieną, kaip tikra narsi moteris, užmerkiau akis į banko analitikų raginimus taupyti žiemai, ir, pasiėmusi kredito kortelę, išmoviau pirkti „ko nors nakčiai“.
Įėjau į prestižinę apatinio trikotažo parduotuvę, nes aš to verta. Netrukus prie manęs atsiradusi pardavėja paklausė, kuo galėtų padėti. Sąmokslininkiškai šypsodamasi (atseit, tarp mūsų moterų), tarstelėjau, kad ieškau, ko nors nakčiai. Tada ji man pasiūlė beformę barchatinę vyšnių spalvos pižamą, na žinote, „ji tiks ir namuose, ir svečiuose“. Papurčiau galvą ir delikačiai pasakiau, kad norėčiau “ko nors nakčiai“, bet kad būtų nei perdaug apnuoginta, nei perdaug uždara, kad likčiau šiek tiek paslaptinga, bet prieinama, kad atrodyčiau gundančiai, bet ne vulgariai. “Žodžiu, nei nuoga, nei apsirengusi, kaip toje pasakoje“, — užbaigiau, matydama besiplečiančias tos jauniklės akis.
Pardavėja nuėjo į sandėlį, bet grįžo atsiprašinėdama, kad atseit nieko tinkamo nėra. „O štai tokį ar šitą modeliuką galima būtų pasimatuoti, gal turite didesnių dydžių?“, — paklausiau aš ir pasakiau savo dydį (na tikrai ne XXL). “Ką jūs, tokių dydžių net neveža!“, — pasibaisėjo mergina.
Nepamenu, kaip atsidūriau ant šaligatvio. Neduok Dieve, dar kas būtų išgirdęs — šitokią gėda būčiau apturėjusi.
Būsiu atvira, ta panelė pažiūrėjo į mane su tokiu siaubu, lyg sakytų: „Kam jums iš viso bereik?“. Klestelėjau artimiausioje kavinėje ant suolelio ir instinktyviai pasikvėpinau: gal iš tiesų naftalinu trenkiu.
Tą vakarą skubiai sukviečiau drauges ir papasakojau situaciją. Visos buvome sukrėstos. Aš — antrą kartą, kai pilnai įsisąmoninau, ką visa tai reiškia.
Vadinasi, mūsų televizija, reklama, visos priemonės formuoja tokį požiūrį, kad mes, perlipusios 40-dešimt ir daugiau, jau esame tinkamos tik tualetams valyti, vištienos sultiniams iš kubelių puskvaišei šeimynai pirkti, štabeliuoti šaldytuvą „danonkiais“ arba, dar baisiau, klijuoti dantų protezus su labai stipriai klijais, ir vėl šypsotis.
O štai „kas nors nėriniuoto nakčia“, atseit, tetinka tik baro pupytėms. Ir visa tai mato mūsų pačių vyrai bei potencialūs kavalieriai? Būkit atviros, mielosios, kada paskutinį kartą vyras jums nupirko ką nors nėriniuoto nakčiai? Gyvuliai!
Žodžiu, po vieningo pykčio protrūkio, priėjome tokios išvados ir strategijos. Mūsų teisininkė pasakė, kad turėtume visos vieningai surinkti kuo daugiau parašų ir, pirma, paduoti visą ta suknistą tinklą į teismą dėl moterų pačiame žydėjime diskriminacijos, tada prisiteisti tiesiog milijonus milijonus eurų moralinei žalai atlyginti. Mūsų psichologė patikino, kad įrodyti masinius sveikatos sutrikimus nebus sunku, nes ir paskutiniam asilui aišku, kad mūsų amžiaus moteriai apatinių drabužių parduotuvėje ištarti žodžiai „Tokių dydžių net neveža“ tolygūs mirties nuosprendžiui.
Ir trečia, pasiekti, kad tie pasauliniai tinklai imtų gaminti ir į Lietuvą vežti specialiai mums pritaikytą apatinių drabužių liniją, na, pavyzdžiui, „Laukinės laukinės katės“.
Mes jiems dar parodysime: „Tokių dydžių nevežame“.
Ieva, siaubingai įsiutusi.
