Naujausios
Tikrai rusiškai arbatai reikia samovaro
Taip sako ilgametė Šiaulių rusų kultūros centro pirmininkė Valentina Šimkuvienė. Ji iš savo praktikos ir iš istorijos žino ne vieną įdomų faktą, susijusį su dabar jau šiek tiek pamiršta rusiškąja arbatos gėrimo iš samovaro tradicija.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Arbatos istorijoje — ne vienas juokingas nutikimas
Anot V. Šimkuvienės, Rusijoje arbata atsirado tik XVIII amžiaus viduryje: „Iki to laiko rusai mėgo įvairių gydomųjų ir kitokių žolelių nuovirus, vadinamąsias nearbatines arbatas, tai yra pagamintas ne iš arbatos krūmelių lapų“.
1611 metais į Europą arbatą atvežė olandai. Pirmieji jos paragavo anglai, kai pakelį arbatos iš Kinijos mamai lauktuvių atvežė sūnus jūreivis. Moteris, pakvietusi būrį svečių, šią arbatą jiems patiekė taip: išvirė visą pakelį arbatos lapelių, nupylė vandenį ir į svečių lėkštutes išdėliojo visą tirštumą.
„Rusijoje pirmoji arbatos “prezentacija“, mūsų akimis, buvo ne mažiau juokinga. Vienas dvarininkas liepė savo patarnautojui užvirti arbatą. Paprastas žmogus, nežinodamas, kaip tai daroma, arbatą išvirė kaip sriubą — su lauro lapu, pipirais ir kitais prieskoniais. Gavęs lupti iš dvarininko už neskanią arbatą, patarnautojas nusprendė, kad tiesiog pamiršo ją pasūdyti“, — šypsodamasi pasakojo V. Šimkuvienė.
Karšto gėrimo rusiškos gudrybės
Vanduo, būtinai — šaltinio, tikrai rusiškai arbatai turi būti virinamas tik kartą. Valentinos Šimkuvienės žodžiais, tik rusų tradicijoje arbatai paruošti reikia dviejų indų: vieno — vandeniui užvirti, kito — arbatos užpilui. Taip kiekvienas gali gerti norimo stiprumo arbatą, įsipildamas tiek arbatos užpilo ir vandens, kiek nori. Užpilas turi būti išpilstomas iš karto, kad pastovėjęs neįgautų kartumo.
Cukrus į rusišką arbatą nededamas. Anksčiau prie arbatos buvo patiekiami dideli cukraus gabalai, nuo kurių specialiu įrankiu buvo laužiami mažesni gabaliukai. Vėliau tokį cukrų pakeitė mažesni, dabartinius primenantys cukraus gabalėliai.
Rusiškos arbatos, būtinai — juodosios, priedai — blynai, pyragai, riestainiai, saldainiai. Beje, gerti arbatą su citrina pirmieji istoriškai sugalvojo rusai. „Rusų mėgstama ir arbata su medumi, grietinėle, pienu. Tiesa, rusiška arbata su pienu skiriasi nuo tikros angliškos: anglai į pieną pila arbatą, rusai — atvirkščiai, į arbatą pieną.
Rusiškoje tradicijoje arbata pilama beveik iki puodelio kraštų, įpylus mažiau net įsižeidžiama: „Negi kraštų nematai“. “Kitaip yra musulmoniškoje tradicijoje. Man teko svečiuotis totorių namuose ir gerti arbatą iš pialų. Kaskart šeimininkė man įpildavo vos po porą gurkšnių arbatėlės. Iš svečių išėjau, būdama tikra, kad ji man tą vakarą gailėjo arbatos. Tik vėliau sužinojau, kad musulmoniškoje tradicijoje tik ypač laukiamiems ir gerbiamiems svečiams šeimininkai arbatą pila po truputį, kad šie ilgiau pasisvečiuotų“, — pasakojo V. Šimkuvienė.
Tikra arbata — tik iš samovaro
Rusijoje arbatos gėrimo ceremonija neįsivaizduojama be tradicinio virdulio — samovaro. Tiksliai nežinoma, kada ir kas išrado samovarą, tačiau neabejojama, kad jo autoriai — rusai. Labiausiai tikėtina, kad pirmieji samovarai buvo pagaminti Urale, o vėliau atvežti į Tulą, kuri ilgą laiką buvo vadinama samovarų sostine. XIX amžiaus pradžioje Tuloje veikė 50 samovarų gamyklų, kuriose šie specifiniai virduliai buvo gaminami iš bronzos, vario, sidabro, daugiausia — žalvario. Samovarų gamyboje tuo metu buvo užimta 20 profesijų žmonių, gaminusių atskiras jų detales. Tarptautinėse parodose Tulos gamyklos samovarai pelnė ne vieną apdovanojimą.
Tikras samovaras — anglinis, kitaip nei dauguma dabartinių elektrinių. Per visą anglinio samovaro aukštį eidavo vamzdis, kuris buvo pripildomas anglių, o iš apačios uždegamas. Pakurti samovarui reikėjo specialaus prietaiso, tačiau jo neturintys naudojo paprastą aulinį batą. Tokiame samovare užvirtas vanduo ilgą laiką būdavo karštas, karštį išlaikydavo ir ant jo viršaus uždedamas tikro porceliano virduliukas su arbatos užpilu. Beje, šis virduliukas turėjo būti uždengiamas natūralaus lino servetėle, kad sulaikytų eterinių aliejų kvapus.
Samovaro arbata geriama iš tikro porceliano puodelių, tačiau seniau ponios, kadangi ši arbata būdavo itin karšta, mieliau ją įsipildavo į lėkštutes, taip ją vėsindamos.
„Tačiau svarbiausia rusiškoje arbatos gėrimo tradicijoje yra tai, kad arbata negali būti geriama paskubomis. Per vakarą svečiai su šeimininkais gali išgerti kelis samovarus arbatos. Tai turi būti daroma iš lėto, ramiai. Rusijoje sakoma, kad taip atsigėręs arbatos žmogus negali daryti blogų poelgių“, — minėjo pašnekovė.
LĖKŠTUTĖ: Samovaro arbata geriama iš tikro porceliano puodelių, tačiau seniau ponios, kadangi ši arbata būdavo itin karšta, mieliau ją įsipildavo į lėkštutes, taip ją vėsindamos.
SAMOVARAS: Ilgametė Šiaulių rusų kultūros centro pirmininkė Valentina Šimkuvienė apgailestauja, kad arbatos gėrimo ceremonija iš anglinio samovaro vis labiau pamirštama. Juos keičia elektriniai samovarai (nuotraukoje) arba šių iš viso atsisakoma.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.