Naujausios
Tepam slides!
Mielosios, nebūkime statistinėmis lietuvėmis ir kada nors gyvenime nors kuo Lietuvoje pasidžiaukime. Kad ir šia puikia žiema, kuri, beje, pas mus dar nepridarė tokių kataklizmų, kaip kur nors Didžiojoje Britanijoje.
Štai sėdžiu aną dieną darbe, žiūriu pro langą, o lauke drebia kąsniais, kaip senais gerais laikais. Ir taip norisi „tepti slides“ tikrąja ir perkeltine šių žodžių reikšmėmis, taip norisi...
Prisipažinsiu, neapsikentusi pabėgau iš darbo anksčiau į nukūriau tiesiai į sandėliuką paieškoti prieš šimtmetį sukištų lygumų slidžių. Ir ką jūs sau manote? Stovi sau gražiausiai dvejos poros „Šatrijos“ su spirtukais ir ant radiatoriaus kybo rusiški slidžių batai.
Apsidžiaugusi parsitempiau visą sporto inventorių į namus ir ėmiau raustis spintoje — ieškoti storų kelnių ar kombinezono.
Mano entuziastingą nuotaiką trumpam sugadino užsukusi dukterėčia, kuri, pamačiusi mano inventorių, paklausė: „Teta, ar jūs senovėje irgi slidinėjote?“
„Aš tau duosiu senovę!“, — užsimojau paspirtuku ir pridūriau, kad senovėje mes ir su pačiūžomis čiaužėme, ir šiaip jau turėjome ir šaldytuvą, ir televizorių.
Ji apžiūrėjo mano senovinius batus ir pakraipė galvą — tokių mat nemačiusi: ji esą su tėtuku slidinėjanti Austrijoje kalnų slidėmis ir specialiais batais.
„Na ir varyk į Austriją, — pasakiau ir dar pareiškiau, — “O aš gyvenu Lietuvoje — čia lygumų kraštas, ir slidės čia lyguminės!“ Dukterėčia gūžtelėjo pečiais ir išėjo, o aš nuvaliau inventorių ir ėmiau laukti saviškio.
„O no!“, — toks buvo pirmas jo komentaras, pamačius mano sutemptą sporto ūkį. “O yes“, — pasakiau, įsisprendusi į šonus, ir dar žemu balsu pakartojau : “O yes, ir šįvakar“.
„Tik ne šįvakar“, — bandė prieštarauti, bet aš jam labai aiškiai daviau suprasti, kad jei jis man šįvakar “no“, tai aš jam “no“ iki pavasario.
Žinoma, jis sutiko ir nelaimingas apsirengė jam pasiūlytą sportinį raudoną kombinezoną iš pigių drabužių parduotuvės.
„Atrodau kaip senas, iš mados išėjęs švedas“ — pasakė, žvilgtelėjęs į veidrodį, bet aš jam švelniai pasakiau, kad savaitgalį nusipirksime madingus sportinius kostiumus.
Ech, nepatikėsite, mielosios, nusinešėme slides iki ežero, apslydome visas pakrantes — o peizažo grožis mėnulio pilnaty, o dar snigti pradėjo, tai žinokit, atrodo, kad slysti ne valstybe, kuri uždaro savo elektrinę ir sodina motinas į kalėjimus, bet kažkokia stebuklų šalimi. Ir dar juokingas švedas pašonėje. Slyst per sniegą, šmaukš spirtuką, chachacha, slyst šmaukšt chachacha....
Prisislidinėjome iki valios, aš pajutau, kad turiu nugaros ir sėdmenų raumenis, kraujotaką, virškinimo traktą ir kitus organus, mano kūnas įkaito, žandai paraudo, o akys sužvilgo. Žodžiu, grįžome įraudę namo, kaip senovėje...
Dabar, mielosios, aš planuoju įsigyti pačiūžas ir eiti ant ledo, nes senovėje gerai čiuožinėjau ir net mokėjau keletą figūrų, kaip antai „kregždutė atbulai“.
„Nu jau aš tai figūriniu čiuožimu neužsiiminėsiu“, — pareiškė maniškis, — ir užbėgo man už akių, pagrasindamas, kad į triko tai aš jo tikrai neįvilksiu.
Užsnūdusi sapnavau save dailiai bečiaužančią ant ežero anaiptol ne su senamadišku švedu, bet kažkuo panašiu į prancūzą, o per miegus girdėjau, kaip maniškis telefonu kažką su kaimynu kalbėjo apie „chokiejų“, “šaibas“ ir “kliūškas“, ir mano sapne prancūzas figūristas virto rusu su “kliūška“, ir aš supratau, kad užsikrėčiau žiemos sporto virusu.
Siūlyčiau ir jums, mielosios, labai jaunina ir visokeriopai aktyvina.
Ieva, susitepusi slides
Citata: „Na ir varyk į Austriją, — pasakiau ir dar pareiškiau, — O aš gyvenu Lietuvoje — čia lygumų kraštas, ir slidės čia lyguminės!“