Naujausios
Stringanti būsto rinka gąsdina baldų gamintojus
Jau penkiolika metų Kelmėje baldus gaminanti ir kitų gamintojų baldais prekiaujanti „Nuošalės“ bendrovė išgyveno daug rinkos svyravimų ir pokyčių. Dabar baldų gamintojams nerimą kelia sąstingis būsto rinkoje. Nebus naujakurių — nereikės ir baldų.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Prekyba neįsilinguoja
UAB „Nuošalė“ direktorius Algirdas Sakalauskas sako, jog baldininkų nerimui pagrindą duoda latviai. Kaimynus nekilnojamojo turto krizė ištiko jau anksčiau. Rygoje pastatytas naujas didžiulis baldų pasažas. Tačiau pirkėjų didžiulėse erdvėse — vos vienas kitas. Žmonės nejaučia poreikio užsukti į baldų parduotuvę bent iš smalsumo. Vis tiek nepirks.
Į Latviją savo baldus veža ir „Nuošalės“ bendrovė. Tačiau parduoti juos kaskart vis sunkiau. “Nuošalė“ gamina palyginti nebrangius, universaliuosius baldus vidutiniam pirkėjui: miegamuosius fotelius, sofas, lovas, minkštasuolius, pufus. Bet Latvijos būsto rinkoje — sąstingis. Nėra naujakurių, nereikia ir baldų.
Prastėja situacija ir Lietuvoje. Ankstesniais metais pavasariop prekyba baldais, paprastai, įsilinguodavo. Šiemet pirkimo vajaus nėra.
Baldus bendrovė tiekia apie pusšimčiui parduotuvių Lietuvoje. Savo parduotuves „Nuošalė“ turi Kelmėje ir Joniškyje. Daugiausia baldų parduoda Vilniuje. Čia vienoje parduotuvėje parduodama tiek pat, kiek penkiose Klaipėdos parduotuvėse. Tai rodo, jog Vilniuje naujakurių dar nemažėja.
Baldus gaminti pradėjo deficito laikais
Algirdas Sakalauskas baldus pradėjo gaminti 1992 metais, dar neišvėsusio tarybinio deficito laikais. Verslus vaikinas tuomet kaip ir daugelis kelmiškių važinėdavo į Lenkiją. Iš ten kartą parsivežė baldų, kurie anuomet Lietuvoje turėjo didelę paklausą. „Apžiūrėjau — jokio stebuklo juos pagaminti nėra, — mena Algirdas. — Pirmąsias stakles pasigaminau pats ir pradėjau tėvų garaže daryti baldus. Kai pradėjau nebetilpti, išsinuomavau buvusius kooperatyvo sandėlius. Paskui nusipirkau savas gamybos patalpas — buvusius Kelmės kooperatyvo sandėlius. Taip po truputį stojomės ant kojų.“
Stotis ant kojų nebuvo lengva. Algirdas pasakoja, jog dalį gamybinių patalpų pirkimui reikalingų pinigų teko skolintis iš draugų. Nupirkęs patalpas jas užstatė bankui. Tuomet galėjo gauti paskolą, kad grąžintų skolą draugams ir toliau plėtotų gamybą. Vos įsitvirtinus naujose patalpose, stalių dirbtuvėse kilo gaisras. Sudegė įranga ir daug medžiagų. Vėl teko skolintis iš banko.
Po to prasidėjo Rusijos krizė, kuri atsiliepė ir Lietuvos ekonomikai. Žmonėms rūpėjo ne baldai, o kaip išgyventi.
Ir dabar, jau atsistojus ant kojų, baldų gamybos verslas nėra toks lengvas kaip gali pasirodyti iš šalies: reikia daug medžiagų, turėti prekybos vietų, mokėti atlyginimus. O kol baldą parduoda, praeina mėnuo, kartais ir daugiau. Galiausiai ir pardavę ne visi prekybininkai skuba atsiskaityti su gamintoju.
Daug baldų pavyzdžių reikia pagaminti ekspozicijoms keliose dešimtyse prekybos taškų.
Penkiolika metų kartu su savo pavaduotoja žmona Giedre, Žemės ūkio universitete įgijusia namų ūkio ekonomės specialybę, o dabar studijuojančia verslo vadybą, Algirdas pluša be ilgesnių atostogų ir brangių pramogų. Tam trūksta laiko. Net būstą jauna šeima įsirengė tame pačiame pastate, kur gaminami baldai. Taigi, pabėgti nuo rūpesčių neįmanoma.
Trisdešimt kelmiškių turi darbo
Algirdas Sakalauskas vedžioja po baldų cecho gamybines patalpas ir sandėlius. Sukirpėjos-siuvėjos iškerpa baldo apmušalo formas, po to susiuva — įvairiaspalvis gobelenas tampa baldų apmušalu. Staliai pluša prie staklių ir surinkinėja baldų rėmus. Apmušėjai — dengia medį ir paraloną audiniu.
Yra darbo ir už cecho sienų. Bendrovė perka apvalią medieną, darbininkai ją išpjauna ir išdžiovina.
Baldų ceche dirba 18 žmonių. Iš viso bendrovėje dirba trisdešimt kelmiškių. Per mėnesį po porą darbininkų pasikeičia. Vieni jaučia, jog nesugeba kokybiškai atlikti gana atsakingo darbo, kiti išeina ieškoti didesnio atlyginimo. Bendrovė moka daugiau negu minimumą, tačiau mažiau negu didmiesčių baldų gamintojai.
Direktorius sako, jog atsiradus laisvai darbo vietai, gauna po keliolika užpildytų anketų. Rinktis yra iš ko, tačiau turi rinktis pagal savo galimybes. Yra vairuotojų, kurie reikalauja trijų tūkstančių litų atlyginimo. Tiek mokėti bendrovė negalėtų.
Be to, lietuviškiems baldams koją kiša lenkiški. Jie — pigesni. Mat, lenkų baldininkai naudojasi modernesnėmis technologijomis. Per tą patį laiką jie padaro daugiau baldų. Mažesnės darbo jėgos sąnaudos.
Tenka konkuruoti ir su vietos gamintojais.
Kai kurių rūšių baldų, pavyzdžiui, oda muštų minkštasuolių bendrovė gamina tik po keliasdešimt vienetų. Nesiveža brangių baldų ir iš kitų gamintojų. Parduoti brangesnius, per tris tūkstančius kainuojančius svetainės baldus, kaimiškuose rajonuose — sudėtinga. Per mėnesį paprastai nuperka vos vieną — kitą komplektą.
Nepaisant bauginančių tendencijų rinkoje Algirdas Sakalauskas turi svajonę sukurti savo baldų kolekciją. Įsigijo stakles ir ketina pradėti gaminti korpusinius baldus.
citata: „Nėra naujakurių, nereikia ir baldų.“
DIREKTORIUS: UAB „Nuošalė“ direktorius Algirdas Sakalauskas patobulino miegamąjį fotelį. Šį baldą pavadino “Saulute“. Tai pats populiariausias ir perkamiausias bendrovės gaminys.
STALIUS: Stalius Laimonas Patašius ruošia medieną baldams.
SIUVĖJOS: Siuvėjos — sukirpėjos Dalia Kvietkauskienė (priekyje) ir Ingrida Rašimienė audinį tuoj pat pavers baldų apmušalais.
SANDĖLIS: „Nuošalės“ bendrovės sandėlyje šimtai baldų, paruoštų vežti į parduotuves.
„NUOŠALĖ“: Buvusiuose kooperatyvo sandėliuose dabar gaminami baldai.
Autorės nuotr.