Naujausios
Stooop!
Mielosios, jūs nepatikėsite, bet atsitiko baisus dalykas. Pasirodo, tie malonūs, nekalti moteriški pasiplepėjimai prie kavos puodelio (atseit apkalbos) labai kenkia mūsų organizmams.
Tai apreiškė viena mūsų draugė, grįžusi iš brangiai apmokamo (bet apmokėjo firma) seminaro apie liežuvio valdymo dėsnius.
Ta neva gerąja naujiena ji sugalvojo pasidalinti su geriausiomis savo draugėmis ir sukvietė mus į teminį vakarėlį „Jokių apkalbų“. Nemokamai. Mes susinešėme savo pyragiukus, ji užplikė žalios arbatos, ir visos draugiškai susėdome kas kur: tos, kurios dar susilanksto, išsidėstė ant kilimo, save gerbiančios — ant sofkutės, o mūsų “lektorė“ — ant paaukštintos baro kėdės.
Taigi, jei trumpai, nuo senų senovės (prieš kokius 3000 metų) visi žyniai, valdovai ir kiti pateptieji žinojo paslaptį, kad kalbėdamas bele ką (na, neapgalvotai) žmogus iš vidaus griauna save.
Esmė tokia: tai, ką žmogus kalba, iš karto eina į abi puses: į išorę ir į vidų. Jei žmogus kalba gražiai ir maloniai, rinkdamas žodžius, jis save gydo, o jei, neduokdie, keikiasi ar pikta linki, jis save griauna. Aišku?
Mes visos sulinksėjome. Baro kėdė tęsė: „Tad kalbant reikia sekti kiekvieną savo žodį, o jei neturite ko gero, konstruktyvaus, malonaus, šilto, padrąsinančio, gydančio pasakyti — geriau apskritai tylėti“.
Be abejo, norint pasiekti tokį lygį, reikia harmonizuoti kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius, tęsė lektorė, ir sulig tais žodžiais harmoningai pernešė savo ant baro kėdės padėtą svorį nuo kairiojo pusrutulio ant dešiniojo...
Labai esą svarbu neleisti kilti kalboms apie trečiąjį asmenį bet kokiame kontekste, nes apkalbos yra pati didžiausia blogybė. Tuo tarpu mūsų bendravime atseit apkalbos sudaro apie 80 procentų informacijos.
Čia mes pasipiktinome, iš dalies — dėl neteisybės, iš dalies dėl to, kad norėjome normaliai užkąsti.
Tada draugė lektorė, abiem pusrutuliais nučiuožusi nuo savo tribūnos papilstyti arbatos, mums pasiūlė pabandyti pastebėt savo žodžius.
Mums užkandžiaujant pyragėliais (aš, kaip visada, atsinešiau savo mėgstamiausių plikytų su kremu), įsiterpė jogė ir pasakė, kad tai tikra tiesa, kad apkalbos atseit blogina karmą ir gadina likimą.
Tada kita mūsų draugė, pastaruoju metu įnikusi į krikščionybės studijas, nurijusi mano pyragėlį, pacitavo Bibliją: „Liežuvis yra vienas iš mūsų narių, kuris suteršia visą kūną, padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas“(Jokūbo 6-36) .. Šlumšt dar vieną pyragėlį už skruosto: “O liežuvio jokš žmoguš nepajėgia šuvaldyti; jiš lieka nerimštanti blogybė, pilna mirtinų nuodų.“(Jokūbo 3-8).
Mes visos išsigandusios su derama pagarba sužiurome į Biblijos žinovę, kurios nuodėmingas liežuvis, atsitiktinai suskaičiavau, baigė malti burnoje jau trečią mano pyragėlį. „Jėzustumarija“, — išsprūdo man ir vos spėjau išgelbėti paskutinį skanėstą. — Bet kaip?“
Na, gerai, pats gali ir neapkalbėti, bet kaip elgtis, kai tave įtraukia, kaip apsisaugoti nuo neigiamos informacijos?„
Lektorė panaršiusi susirado reikiamą konspektų puslapį. Reikia ryžtingai pakeisti temą. Jei tai neveikia, sakyti tiesiai į akis. Jei ir tai neveikia, išnešti savo fizinį kūną.
Tada draugė, citavusi Bibliją ir sušlamštusi 3 mano pyragėlius, pasakė, kad iš esmės galima apsieit su viena pakopa. Kai tik prasideda apkalbos, tereikia ištiesti ranką į priekį ir griežtai pasakyti: „STOOOP!“.
Tai dabar, mielosios, aš pabandysiu jums trumpai atpasakoti mūsų tolesnį pokalbį, kai lektorė iš baro atnešė raudonojo vyno ir mūsų piktieji liežuviai atsirišo...
„Jėzau, kaip laukiu pavasario, taip norisi saulytės...“, — “Tai lįsk į soliariumą. Aj, žinot, mergos, ką vakar sutikau soliariume? Mūsų Vilmutę — matyt, po skyrybų bando atgauti spalvą, vargšelė, o jos eks tai šiuo metu Turkijoj su naująja...“ “STOOOP!“.
„Hm, aš vakar buvau prekybcentryje, ieškojau ko nors pavasariui ir, nepatikėsit, ką sutikau drabužių skyriuj. Atsimenat Agnę iš banko? Tai dabar paprasta pardavėja, įsivaizduokit, atleido“. “Eik tu sau?“ “STOOOP!“.
„O aš, mergos, vakar pradėjau lakstyt, tai vos vieną ratą apsukau ir pridusau. Tokia gėda...“ “O ko čia gėdytis?“ “Ko ko? Tai kad stadione dar ir mokyklos direktorius lakstė, žinai tas gražuoliukas, Astos vyras?“. “Eik tu sau. Nu ir kaip fizinė forma?“ “Nu žinok, grieko vertas, užpakaliukas tai kaip guminis...“ “STOOOP!“.
„Jei jau taip išėjo, tai aš žinau, dėl ko jis formą laiko...“STOOP!“..“ Nu nu?“ “Todėl, kad keliuose koncertuose jį matė su žinot kuo?“ “Nu nu?“. “STOP!?“. “Tęsk“. “Su mūsų ... “ “STOP!?“...“Nu,nu?“ “kirpėja Genute“...“STOP!?“ “Tęsk“ “Eik eik?“ “Neisiu, bet tai tiesa“...“Nu bet Asta vargšelė“.. “stop!“ “su tokiu intelektu“... “stop“, “bet, žinai, tokio amžiaus vyrams tas intelektas“ ...“stp“...“bet ar ji žino? “sss“...“iš kur žinos?“ “ss“ “bet kad ji ir pati kalta, sustorėjo kaip karvė, juk matai, kad vyras laksto, lėk iš paskos, juk dabar tokie neramūs laikai, bet kas lakstantį biudžetininką gali pagauti...“ STOOOPPPP!!!“.
„Hm, gal dar kas pyragėlių?“
Ieva, su nuodėmingu liežuviu
Citata: „Kai tik prasideda apkalbos, tereikia ištiesti ranką į priekį ir griežtai pasakyti: “STOOOP!“.