Naujausios
Sodyba savo rankomis: nuo sraigtasparnio iki patrankos
Aukštelkėje (Šiaulių rajone) gyvenantis, šiemet 75-ąjį gimtadienį švęsiantis Juozas Švirikas juokiasi neišaugęs iš vaikiško amžiaus. Darbštaus vyro sodyboje sparnais plasnoja savadarbiai vėjo ir vandens malūnai bei malūnsparnis, į tvenkinuką įteka upelis, o ratais rieda ne tik vežimai, bei ir medinė patranka.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Besisukanti aplinka
Tvarkantį aplinką poną Juozą sutinkame už paties pagamintais ratais puoštų sodybos vartų. Svetingas šeimininkas kviečia į kiemą, į kurį įžengus galva apsvaigsta nuo įvairių besisukančių mechanizmų gausos. Vienoje takelio pusėje stūkso aukštas vėjo malūnas, kuriame mielai žaidžia šeimininko anūkėlė. Greta — du natūralaus dydžio vežimai ir aukštai gandralizdžiui iškeltas ratas, ant kurio — ir jo gyventojas — gandras, tiesa, netikras.
Kitoje takelio pusėje — dar įdomesni ir itin netikėti pono Juozo „rankdarbiai“. Suaugusio žmogaus juosmenį siekiantis vandens malūnėlis sukasi nesustodamas. Vandenį iš čia pat esančio tvenkinuko į jį nuolat pumpuoja siurblys. Iš malūno vanduo akmenukais grįstu upeliuku sugrįžta į tvenkinuką, kuriame plūduriuoja dirbtinės antytės ir lelijos. Šalia pūpso varlės, baikščiai žvelgiančios į kitą realizuotą šeimininko sumanymą — medinę patranką.
Virš tvoros, pagavęs vėjo gūsį, sraigtą suka malūnsparnis. Nuo jo greičiu neatsilieka dar keli vėjo malūnėliai, savo išore primenantys tikrą vėjo malūną ar tik jo improvizacijos. Šių besisukančių mechanizmų visiškai nebijo greta medžiuose iškeltuose inkiluose apsigyvenę ir iš lesyklos mintantys paukšteliai. „Bendram vaizdui užbaigti dar tik žydinčių gėlių trūksta“, — sako šeimininkas.
Savamokslis dailidė
Meistrauja Juozas Švirikas nuo paauglystės, nors sodybos aplinką puošti pradėjo tik išėjęs į pensiją. „Mano kompiuteris jau pasenęs, — beldžia vyras sau į galvą, — nebepamenu, kuris besisukantis sodybos akcentas buvo pirmasis. Tačiau puikiai menu pirmąjį tokį mechanizmą savo gyvenime. Medinį dviratį sukonstravau, būdamas paaugliu. Net kurį laiką juo važinėjau, kol nelūžo“. Vėliau vasarą konstravo avilius laukinėms bitėms, žiemą — roges nuo kalniuko leistis.
Ilgus metus dirbęs traktorininku potraukį dailidės amatui jautė visuomet. Jo savarankiškai mokėsi, tobulino. Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus ponas Juozas medžio dirbinių idėjų neužrašinėja ir nepaišo. Jas saugo mintyse ir realizuoja be brėžinių.
Šeimininko namo rūsyje ir garaže gausu įvairių medžiui apdirbti skirtų staklių ir įrankių. „Negaliu be darbo sėdėti, todėl medžio dirbinius gaminu ilgais žiemos vakarais“, — sako vyras. Didžiausia kliūtis įgyvendinti gausybę galvoje kirbančių sumanymų — aukštos medienos kainos ir prasta jos kokybė. “Vien už didelio vėjo malūno medžiagas sumokėjau 500 litų. Norėjau užsiimti durų gamyba, tačiau prekiauti iš prastos medienos pagamintomis durimis nenorėjau, o kokybiškos gauti nepavyko“, — apgailestauja šeimininkas.
Aplinką savaip gražina dukra ir anūkas
Ponas Juozas kviečia mus eiti toliau. Galiniame sodybos kieme grožio taip pat netrūksta. Čia po įvairių medžio raižinių puoštu stogeliu paslėptas šulinys, prie jo dera pavėsinė ir šios žiemos šeimininko rankų darbo suoliukas su ratais šonuose.
Vyras džiaugiasi, kad jo potraukį grožiui perėmė viena iš dukterų — Rita bei anūkas Marius. Jie apsigyveno jaukiu gyvenamuoju nameliu paverstame buvusiame sodybos ūkiniame pastate ir akylai rūpinasi jo aplinka. Joje — gausybė jūros akmenukų kompozicijų, ant kurių tai vienur, tai kitur — nykštukų, šuniukų, vėžlių ir kiaušinius perinčių vištų figūros.
„Grožio per daug nebūna, — šiuolaikiškais artimųjų aplinkos puošybos būdais džiaugiasi ponas Juozas ir jiems nežada nusileisti. Jei leis sveikata, ir toliau meistraus. Šis jo pomėgis jau įvertintas. Pernai Juozo Šviriko ir jo žmonos Teodoros puoselėjama sodyba pripažinta gražiausia Aukštelkėje.
Citata: „Grožio per daug nebūna“.
SUOLAS: Naujausi pono Juozo gaminiai — mediniai suoliukai su savadarbiais ratais šonuose. Vienam atsirado vieta greta pavėsinės, kitą šeimininkas parduoda.
MALŪNAS: Už suaugusį žmogų aukštesnis vėjo malūnas, kaip ir kiti sodybos medžio dirbiniai, impregnuoti, kad nekentėtų nuo kritulių.
JUDESYS: Vandens malūną ir nuo jo tekantį upelį savo rankomis sukūręs beveik 75-erių vyras iš Aukštelkės šmaikštauja tebežaidžiantis judančiais „žaislais“, kurie jam labai patinka.
DIRBTUVĖS: Čia, daugybės instrumentų ir staklių pagalba gimsta Juozo Šviriko mediniai dirbiniai. Tarp jų — kubiliukas petunijoms auginti.
PATRANKA: Juozas Švirikas juokauja — jei supyks ant kaimyno, į jo kiemą nukreips medinę patranką. Tiesa, medinių sviedinių ši neturi.
MALŪNSPARNIS: Virš tvoros vietos užtenka ir malūnsparnio sraigtui, ir vėjo malūnėlio ratui.
INKILAI: Vieni savadarbiai inkilai — įprastos formos, kiti — originalesni, iš pirmo žvilgsnio lyg ir turintys daugiau angų. Paukšteliai mieliau renkasi įprastus.
Jono TAMULIO nuotr.