Naujausios
Sidabravo geradarys
Sidabravo krašte nerasi žmogaus, kuris vienokiu ar kitokiu būdu nebūtų sulaukęs ūkininko Gintaro Žilėno paramos. Seniūnija, kaimo bendruomenė jį vadina Dievo dovana.
Laima AGANAUSKIENĖ
Sidabraviškiams rengia parką
"Gintaras – tikra dovana Sidabravui. Kiti bendruomenių pirmininkai baltai pavydi, kad mes jį turim", – nuo Sidabravo kilusį, čia ūkininkaujantį bei užsiimantį verslu Gintarą Žilėną giria Sidabravo kaimo bendruomenės pirmininkė Vanda Vaškevičiūtė. Pasak jos, reikia labai gerą galvą turėti, norint išvardinti per keliolika metų Gintaro padarytus gerus darbus.
Tarp paskutiniųjų G. Žilėno dovanų Sidabravui – bemaž 8 hektarų nuosavo miško plote pradėtas rengti ir toliau rengiamas parkas su keliomis pavėsinėmis, skalda nubarstytais takais, kabančiu tiltu ir lauko estrada.
"Anksčiau čia buvo kemsynai, o dabar miškas pamažu įgauna kitą veidą. Vasarą čia galėsime rengti ir renginių", – džiaugiasi Sidabravo seniūnas Vidmantas Blužas, pabrėždamas, jog nė vienas didesnis miestelio renginys jau daug metų neapsieina be Gintaro paramos.
Jo dėka sidabraviškiai per miestelio šventes galėjo klausytis populiariausių šalies atlikėjų koncertų. Ūkininkas remia rajono ir vietos jaunimo krepšinio komandas. Pats mėgstantis keliauti ir jau apkeliavęs kone pusę pasaulio, keliones į Italiją, Egiptą ir Prancūziją Gintaras padovanojo 15-ai geriausių savo darbuotojų. Trejus metus iš eilės – penkiems labiausiai nusipelniusiems savo žmonėms.
Kai praėjusią vasarą į Prancūziją vykusiai sidabraviškių delegacijai pritrūko lėšų, G. Žilėnas ją parėmė 5 tūkstančiais litų.
Žmonės mena gerus darbus
Kiekvienais metais visus kooperatyvo "Dobilas" darbuotojus, kurių yra per 100, Gintaras pakviečia į darbų pabaigtuvių šventę. Joje kooperatyvo žmonėms tereikia linksmintis, visa kita – premijos, šventė, puota, siurprizai – darbdavio G. Žilėno rūpestis. Nei "Dobilo" darbuotojams, nei kooperatyvo nariams nereikia rūpintis, kas suars žemę ar nuims derlių – šiuos darbus jiems veltui padaro kooperatyvas.
Sidabravo seniūnas džiaugiasi, jog prieš lapkričio 1-ąją ir Motinos dieną seniūnijai nereikia rūpintis smėliu bei šiukšlių išvežimu iš kapinių. Tuo visada pasirūpina Gintaras.
Sidabravo vidurinės mokyklos dvyliktokai jau žino, jog po paskutinio skambučio šventės jie važiuos ten, kur panorės. Tokia tradicija mokykloje gyvuoja jau ne vienerius metus. Nuo tada, kai į šventę pakvietę G. Žilėną, jie iš jo išgirdo: "Dovanų jums nenešiosiu, išsirinkit, kur norit važiuoti, aš apmokėsiu kelionę". Nuo to karto šia privilegija naudojasi visos dvyliktokų laidos.
Mokyklos direktorius Zenonas Gedvilas juokiasi: "Eina ir eina mokinių taryba pas Gintarą. Žiūrėk, jau ir ateina pas mane įspėti: direktoriau, labdaros fonde netrukus atsiras lėšų, neišsigąskit. Ko čia gąsdintis – viskas aišku, iš kur atplauks tos lėšos".
Direktorius prisimena ir liūdnesnį atvejį: kai sunkiai susirgo jų mokyklos mokinė, Gintaras davė pinigų bendruomenei, kad ši padėtų suremontuoti mergaitės namus, dar pridėjo dvi kiaules, kad šeima nebadautų.
Atsitiktinai užkalbinta kaimo senolė Elena Šernaitė irgi išsitaria žinanti Gintarą: "Geras žmogus. Atvežė trąšų, malkų, padėjo seserį palaidoti. Man savo telifoną davė".
Pradinį kapitalą sukrovė rožės ir agurkai
Apie sidabraviškį G. Žilėną sklando gandai, kad jis nėra niekam atsakęs pagalbos. Kai apie tai pasiteirauju paties Gintaro, jis tik nusišypso: "Kad prašyti dešimt kartų sunkiau negu duoti. Aš, ko gero, nemokėčiau prašyti".
Nejaugi jam visada viskas taip gerai klojosi ir niekada nieko neteko prašyti pagalbos? – neduodu ramybės. "Prašyti paramos neteko, o sunkių dienų buvo. Bet po jų kažkaip visada nušvisdavo saulė. Juk visada taip būna: čia tu esi ant bangos, čia – po ja", – filosofiškai atsako Sidabravo geradarys.
Gintaras mena savo verslo pradžią, kuri prasidėjo nuo agurkų, o vėliau – gvazdikų ir rožių auginimo. "Daug tuomet dirbti teko: dieną kolūkyje, o po darbų – šiltnamiuose. Bet kiek džiaugsmo buvo, kai, pardavę rožes, su žmona iš 11 arų už jas gavome 200 tūkstančių rublių. Trys rožių žiedai – 30 rublių. Už tiek tuomet toną anglies galėjai nusipirkti".
Įgijęs pradinio kapitalo, Gintaras pabandė krimstelti ūkininko duonos, vėliau kartu su keliais Sidabravo ūkininkais įsteigė pirmąjį rajone paslaugų kooperatyvą, šiuo metu turi ir vieną moderniausių šalyje karvių fermą.
Tiki likimu ir pačiu žmogumi
Anot Gintaro, kiekvienam žmogui yra duotas jo likimas, tačiau daug kas priklauso ir nuo jo paties. Verslininkui iš galvos neišeina du jo gyvenime sutikti prašytojai. Su pirmuoju jis nuolat susitikdavo pardavinėdamas rožes. Gėlių turguje nuolat sukinėdavosi vaikinukas, gėlių pardavėjų vis prašydavęs jam atiduoti neparduotas gėles. Susirinkęs glėbį rožių, kitokių gėlių, vaikis iš jų darydavo puokšteles ir jas parduodavo. Vėliau Gintaras sužinojo: šis vaikinukas tapo verslininku.
Kitą vaikiną Gintaras ir dabar nuolat mato Radviliškyje prie didžiųjų prekybos centrų. Skurdžiai apsirengęs, nedidelio ūgio, vaikiškos išvaizdos, tačiau jau pilnametis radviliškietis kone kasdien iš prekybos centrų lankytojų prašo centų. Tokiu būdu prisirankiojęs pinigų, jaunuolis iš to gyvena ir nė nebemėgina keisti gyvenimo būdo, negalvoja apie darbą.
"Duodu aš jam tų litų ir centų, vienąkart ir darbo daviau. Atidirbo tą dieną, bet mieliau sakė eisiąs užsidirbti įprastu būdu. Taigi, kiekvienam – savo", – du likimus lygina Gintaras.
Ar sulaukia jis padėkos už savo gerumą? – vėl klausiu. Gintaras šypsosi: kad jam nereikia tų padėkų, ne dėl jų padeda žmonėms, o dėl to, kad gera, kai gali padėti. Ir čia pat priduria: nepamiršta jo sidabraviškiai, va, kiek įvairių nominacijų jam suteikė. Jos – pačioje garbingiausioje Žilėnų namų vietoje. Ten įsikūrė "Gerumo angelas", "Metų žmogaus", "Metų šeimos", kitokios nominacijos, padėkos raštai.
"Esu dėkingas likimui, kad gimiau puikiame krašte, augau tarp puikių žmonių. Turiu be galo daug sentimentų Sidabravo kraštui", – sako parama išgarsėjęs sidabraviškis.
Autorės nuotr.
NOMINACIJA: Gintaras Žilėnas labiausiai brangina vienam pirmųjų rajone įteiktą "Gerumo angelo" nominaciją.
ŪKININKAS: Ūkininkas Gintaras Žilėnas Sidabrave turi vieną moderniausių šalyje galvijų fermą.
TILTAS: Sidabraviškių rėmėjas nuosavame miške kuria parką su dviračių takais, kabančiu tiltu, pavėsinėmis.