Naujausios
PRIESKONIAI
Pokyčių vakarėlis
Kažkodėl neabejoju, mielosios, kad beveik kiekviena mūsų metų sandūroje kažką pasižadėjome keisti, kažką pradėti iš naujo ar kažką pabaigti. Savaime suprantama, mes, geriausios draugės, ta proga surengėme esminių pokyčių vakarėlį.
Namų šeimininkė, stotinga mūsų amžiaus moteris, santūrumo, saikingumo ir angliškos elegancijos etalonas, duris atidarė, vilkėdama kažkokiu rytietiško stiliaus pusiau perregimu apdaru ir mus įleido į žvakėmis apstatytą svetainę.
Kadangi vakarėlio tema buvo skelbta iš anksto, visos galvoje turėjome po šiokį esminių pokyčių planą.
Pirmoji prabilo mūsų jogė. Ji pareiškė, kad viskas prasidėjo nuo naujametinės dovanos — kupono pas masažuotoją. Ši, porą valandų sodrinusi, drėkinusi ir lepinusi jos veidą, galiausiai reziumavo: „Mieloji, jūs esate labai graži moteris, bet la-a-a-bai savęs neprižiūrite“.
Ir tai turėjo išgirsti mūsų išmintinguolė, kuri atseit labai sveikai gyvenanti. „Žinot, mielosios, po masažo pažvelgusi į veidrodį pamačiau visai kitą moterį ir tą akimirką supratau: basta, vsio, chana! Užtenka man gilintis į vidų, šiemet rūpinsiuosi kūnu“, — karštai pasakojo draugė. Ji prisipažino tuoj pat nulėkusi ir nusipirkusi rekomenduotų stebuklingų jauninančių kapsulių už šimtą litų. “Patikėkite, būčiau nusipirkusi ir vieną tabletę už 500, jei kas man būtų pasakęs, kad tai padės“, — tęsė jogė. Tačiau tuo metu mes visos atsitiktinai sužiurome į jos veidą ir apmaudžiai turėjome pripažinti nuostabius pokyčius. O jogė beraukšliu veidu pasakojo toliau, kad jau pusmečiui į priekį prisirašė į masažus, paslapčiom apsilankė pas mūsų dizainerę ir užsisakė tokį pat paltuką, kaip filme “Moterys“.
Tada apie pokyčius ėmė pasakoti kitos draugės. Viena nutarė šiemet įgyvendinti savo svajonę ir pagaliau eiti šokti („į linijinius šokius, vargšelė“, — mintyse pagalvojau), kita užsiimsianti “maštabiška“ tapyba ant drobės (kiek ją pažįstu, tai ji įsivaizduoja save su stilingu dažais aptaškytu kombinezonu laukų gėlėmis apstatytoje studijoje mansardoje, kur kažkoks nepažįstamasis nejučia užeina ir ją — tokią menininkę — įsimyli). Dar viena pareiškė galutinai pasiryžusi nusimesto nuo savo pečių tą maišą (suprask, išsiskirti), bet mes visos tiksliai žinojome, kad ji to nepadarys nie-ka-da.
Ir tada prabilo vakarėlio šeimininkė. Ji pasakė, kad „mergos, jūs einate paviršiumi, o aš nusprendžiau keistis iš esmės“. Ji mat ilgai galvojusi apie savo nepriekaištingą, lyg angliškas kostiumėlis, egzistenciją ir staiga visiškai aiškiai suvokusi, kad pagaliau pribrendo gy-ven-ti!!! (teatrališkai ištiesė į viršų dešinę ranką su pigia indiška apyranke)... ir netgi būti absoliučiai neištikima savo vyrui! Ir padarysianti tai be jokio sąžinės graužimo, jei tik atsiras kas nors vertas.
„Tipo, vertas grieko?“, — sukikeno mūsų aštrialiežuvė, bet buvo perverta tokiu reikšmingu žvilgsniu, kad visoms nubėgo šiurpuliai. “Grieko nėra. Yra tik klaidingi įsitikinimai“, — žemu balsu pasakė draugė ir tęsė toliau.
Kai ji pagalvojusi apie savo praėjusį penkiasdešimt metų gyvenimo, tai supratusi, kad jame NIEKOTOKIO nebuvo. „Net gė-da bū-tų nu-mirt“, — dramatiškai išskiemenavo, ir aš pažinau šioje santūrioje moteryje slypint madam Baterflai dvasią ir jau regėjau ją japonišku durklu darančią charakiri. Pasirodo, kaip gali nepažinti žmogaus.
„Ne, mergos, gyventi reikia taip, kad po savęs paliktum šleifą pavydo persunktų apkalbų bei intrigų, kad anūkai pasakotų istorijas apie lemtingą....“ “Babą“, — vėl trigrašį įkišo aštrialiežuvė ir šiek tiek iškanalizavo besikaupiančią įtampą.
Bet aš jutau, kaip beveik 100 procentų imu pritarti „lemtingajai babai“, kaip tik tuo metu mūsų draugė pedagogė, atsidusi ėmė deklamuoti “išnyksi, kaip dūmas, neblaškomas vėjo“...
Vakarėlis įgavo aiškiai teatralinę-literatūrinę formą, o namų šeimininkė tęsė: „Reikia gyvenime įsipinti į bent vieną skandalą“...“Geriausiai, globalų“, — pritariau jai entuziastingai. “Tik ne tai, apsiribokim, mielosios, vietiniu, nes akcijos gali dar labiau kristi“, — kategoriškai pareiškė bankininkė, nesėkmingai investavusi į Rytų Europos nekilnojamojo turto akcijas.
Iš vakarėlio ėjau įkvėpta ir mąsčiau apie mirtį. Ir iš tiesų, ką apie mane pasakytų prie grabo lentos? Kad gimė, dirbo, virė valgyt, nuėjo į masažą, mirė? Ar tai šito aš noriu? „Basta, vsio, chana“, — ir aš išgirdau vidinį balsą,.
Grįžusi namo, radau saviškį apgailėtinai besikuičiantį po virtuvę. „Vualia“, — sušuko jis išsišiepęs, ir atidengė puodą garuojančių virtinių su peletrūnais. Kitą kartą būčiau apsivyniojusi aplink kaklą, kaip kokia kvaišelė, o dabar supratau, kaip tai žema, pigu ir niekinga...
Nei jokia madam, nei Baterflai dėl tokio diedo charakirio nesidarytų ir virtinių su peletrūnais nevalgytų. Tačiau aš susitvardžiau, prisėdau ir ėmiau šlamšti tuos koldūnus grynai konspiraciniais pagrindais. Bet mano galvoje jau brendo perversmo planas sąlyginiu pavadinimu „Baterflai 2“.
Ieva, madam Baterflai