Naujausios
Plast
Mielosios, vieną rytą į kontorą atėjo keistai pasikeitusi kolegė itin paslaptingu žvilgsniu. Iš pradžių niekaip negalėjau suprasti, kas čia su ja atsitiko, kol susivokiau: cha, blakstienos.
Per kavos pertraukėlę iš karto su kolektyvu prirėmėm ją prie sienos ir tiesiai šviesiai paklausėme: „Ką tu čia pasidarei? Prisiklijavai?“.
„Nea“, — pasakė jis ir plastelėjo savo ilgomis, it drugio sparnai, blakstienomis. “Tik nesakyk, kad panaudojai naująjį ilginamąjį tušą stebuklingai lenktu šepetėliu iš serijos “nes aš to verta“?“. “Nea“, — vėl šmauktš blakstienom.
„Tai ką tada?“, — visos įsitempėme, kol ši pagaliau išdavė: “Baikit, pasiilginau už 40 litų“. Plast. Šiaip, sako, tai atseit kainuoja 100 litų per mėnesį plast.
„Tai aš čia dar nieko, paprašiau, kad man pailgintų kiek galima mažiau, kitos dar daugiau prasiilgina“, — šmaukšt.
Visos nusprendėme, kad tai gražu. „O kokia praktinė to nauda? Gal tapai laimingesnė?“, — pasitikslino mūsų buhalterė.
„Pfrr...“, — suprunkštė blakstienų savininkė ir visos juokėmės iki ašarų. Stebėjau ją akies krašteliu, tačiau priešingai, negu kai kurioms mums, jai nenutekėjo joks tušas.
„Praktinė nauda?“, — ilgablakstienė kažkodėl kreipėsi į mane. “Na, įsivaizduok, Ieva (plast), atsibundi rytą, pasižiūri į savo Petrą ir plast plast.... — jis net gali išgirsti tavo blakstienų šiurenimą. Ir ryte atrodai natūraliai gražiau, negu kai kurios vakare. Ištirps tas tavo Petras...“
Nieko nespėjau atsakyti, nes į kabinetą įlėkė šefas. Mačiau, kaip ilgablakstienė atsistojo, suplazdeno savo drugio sparnais ir išdidžiai praėjo pro šalį. Iš šefo antakių supratau, kad jis mažumėlę nustebęs. Ir pats nežino, dėl ko.
O mūsų buhalterė, pagalvojau, ne tokia jau ir kvaila. Gal būt iš tokių blakstienų galima išpešti praktinės naudos.
Pabandžiau įsivaizduoti — jei prisiauginčiau blakstienas ir padūmavusiu žvilgsniu paprašyčiau šefo plast man pakelti atlyginimą plast plast... , kas čia žino, gal jis pasiduotų.... O mano klientai, jei aš paprašyčiau plast pasirašyti tas visas sutartis plast, gal taip ir padarytų.... Ir, Dievas mato, tikrai gražu...
Žodžiu, į darbo pabaigą aš jau buvai beveik apsisprendusi kitą mėnesį investuoti tą 40 litų ir jau įsivaizdavau, kokius drabužius turėsiu priderinti prie savo blakstienų: manau, gal tiktų kažkas romantiško (dienai) arba labai fatališko (vakarui).
O didesnio atlyginimo, nusprendžiau, eisiu prašyti su ta aptempta juoda suknele aukštu kaklu, kad šefo žvilgsnis nesiblaškytų, o susitiktų su manuoju dėbt plast. Be to, juk paprašiusi turėsiu apsisukti ir elegantiškai nueiti... Nu aišku, be naujų batų tikrai neišsiversiu.
Tokiose mintyse praleidau ilgą vakarą, o kai parėjo maniškis, aš jau beveik įsivaizdavau save su blasktienomis, ir, kai prabilau, pastebėjau, kad net mano balsas pažemėjo.
Ir tada aš trumpai pasakojau apie kolegę su blakstienomis, šeimos biudžeto papildymo planus ir pasiteiravau: „O tu ar norėtumei atsibusti rytą šalia manęs, o aš labai gražiai tada tau plast savo ilgomis juodomis blakstienomis?“, — romantiškai užklausiau saviškio.
Bet manasis, kaip visada, pradėjo kalbėti, kad, atseit, žinai, Ievute, tu man esi vienodai graži visada: ar vakare su blakstienom, ar ryte be blakstienų, ne taip kaip kitos — vakare gražuolės, o rytą atsibundi — ir norisi bėgti.
Pajutau, kaip užvirė kraujas. „Pala pala, kokios dar kitos? Kokiais dar rytais?“, — instinktyviai sustačiau rankas ant klubų.
Žinoma, jis pradėjo teisintis, kad čia jis iš bendro išsilavinimo, kad atseit abstrakčiai. Aš pasakiau, kad parodysiu jam abstrakčiai, ir moment paplūdau ašaromis.
Žinoma, jis mane guodė, bet aš nesilioviau, o kai nuėjusi žvilgtelėjau į veidrodį ir pamačiau ten pandą su juodais tušo ratilais po akimis, griežtai apsisprendžiau: ilginsiuos, ir viskas, nes šitoj ašarų pakalnėje kitaip neįmanoma. Kaip mat pareikalavau 40 litų, ir maniškis įtartinai greitai man juos atkišo.
Tada aš supratau, kad buhalterė, formuluodama savo klausimą, buvo dvigubai teisi: taip, gal finansiškai tai ir apsimoka, bet laimės neatneša.
Pala, o kodėl ta ilgablakstienė kreipėsi į mane: „Įsivaizduok, plast, atsibundi ryte ir pasižiūri į savo Petrą...“ Nuėjau miegoti sunkia širdimi.
Ieva, apsisprendusi