Naujausios
Paltinienės šydas
Mielosios, niekada niekada nesidėkite akinių, nes jums ne tik kad atsivers pasaulis, bet pasirodys, kad jis yra visiškai Kitoks, negu įsivaizdavote.
Daug ryškesnis, daug žiauresnis ir visiškai negailestingas.
Jei būtų mano valia, mielosios, aš iš viso uždrausčiau mūsų amžiaus moterims nešioti akinius (vyrams — tuo labiau). Juk pati gamta sutvarkė, kad senstant (na, dovanokit, neradau švelnesnio žodžio) žmogaus regėjimas silpsta. Ir ne dėl kompiuterio ar besaikio TV žiūrėjimo, o natūraliai — dėl to, kad nereikia visko matyti ir be reikalo gąsdintis.
Bet gal pradėsiu viską iš pradžių. Pastarosiomis dienomis pajutau, kad nuo kompiuterio pradėjo skaudėti akys, mirgėti vaizdai, žodžiu, pradėjau prasčiau matyti. Ir nesugalvojau nieko gudresnio, kaip susirasti ir užsidėti senus akinius, kuriuos kažkada išsirašiau TV žiūrėjimui. Atsinešiau aš juos į darbą, užsidėjau... ir žvilgtelėjau.
O Dieve, ir tai mano bendradarbiai, mano jaunatviškosios kolegės, mano „visai niekos sau“ viršininkas, netyčia užėjęs į kabinetą!? Staigiai nusiplėšiau akinius nuo veido, lyg kokį gyvą baisų padarą. Tačiau mano iliuzija apie gražų beraukšlį gyvenimą spėjo griūti.
Pasijutau baisiai nelaiminga, dirbanti kažkokioje apšiurusioje kontoroje tarp ne pirmos jaunystės kolegų.
Mano vaizdinėje atminty spėjo įsirėžti, kad dailutė, kaip persikas, kolegė iš kairės yra padengta storu makiažo sluoksniu, o priešstalinis kolega, kurį šiaip jau buvau linkusi laikyti nors ir ne jaunikliu, bet visai dar grieko vertu vyriškiu, pasirodė besąs senas nuo rūkymo pageltęs kelmas, o prie lango sėdinčiai draugužei geriausiai tiktų nominacija „misis paakiai“.
O visų baisiausia, kad ir aš, matyt, priklausau šiam zombių pasauliui. Žinoma, pati griežtai atsisakiau į save žvilgtelėti per šiuos realybės akinius. Tik jutau, kaip visos mano smegenų ląstelės klykė: tai ne-tie-sa! Dar jos klykė, kad tikroji realybė yra ne ta, kuri matyti pro akinius, o ta, kuri egzistuoja, juos nusiėmus. Ir kad juk gyvenimas yra toks, kokį mes jį matome. Ar ne? Ir kad viskas priklauso nuo požiūrio kampo, ar ne?
Ir mane persmelkė visiškai aiški vizija, kad į gyvenimą ir į save reikia žvelgti tarsi „per Paltinienės šydą“. Tą terminą jau seniai vartoja mano viena gera draugužė, tačiau jo reikšmę ir aktualumą aš suvokiau tik dabar.
„Paltinienės šydas“ tai yra toks tarsi išplaukęs filtras, kuris uždedamas ant gerbiamos visada jaunos dainininkės Nelės Paltinienės vaizdo klipų. Ir kai ji melodingai traukia tą savo “būktai aš jauna graži“, tai reiškia būtent tai.
Taip ir aš iki tų nelemtųjų akinių gyvenau sau pasaulyje „būktai aš jauna, graži“ tarp tokių pat “būktai jaunų ir gražių“ kolegų, o ne kažkokių krokodilų.
Todėl tvirtai apsisprendžiau: geriau vaikščiosiu su balta (elegantiška) lazdele, tačiau tų realybės akinių neužsidėsiu nie-ka-da gyvenime. Nes tai — lėtai veikiantys klastingi nuodai, tai — nuolatinis stresas, tai baisiau, negu krizė.
Aš net manau, kad šiuo ir taip sunkiu šaliai ir planetai metu reikėtų apskritai dažniau naudoti „Paltinienės šydo“ efektą.
Iki šiol nesuvokiu, kaip to nesupranta mūsų verslininkai, parduotuvėse, kirpyklose, persirengimo kabinose naudojantys tą klaikią dienos šviesą. Tik dabar supratau tikrąją frazės „išvilkti į dienos šviesą“ reikšmę. Tai būti išrengtai ir išvilktai į dienos lempomis apšviestą patalpą, kur matai savo kūną baisų, mėlyną ir dažniausiai gumbuotą.
Viską, o viską būtų galima lengvai parduoti ir įsiūlyti, įvyniojus į „Paltinienės šydą“. Iki šio prisimenu vieną batų parduotuvę Šiaulių bulvare, kur buvo toks stebuklingas veidrodis, kuriame aš atrodydavau nuostabi plona moteris be raukšlių ir vis nusipirkdavau kokią batų porą. Šiaip ar taip, bet iš tos parduotuvės aš išeidavau lai-min-ga.
O kai moteris laiminga, tai ji ir graži, ir savimi pasitikinti, ir spindinti, ir sveika. Ir su tuo reikia kažką daryti.
Ketinu šiandien susikviest drauges, neabojoju, kad kursime kokį judėjimą kodiniu pavadinimu „Paltinienės šydas“. Galite ir net privalote, mielosios, prisijungti. Drauge kurkime Lietuvą, kurioje gyvena laimingos moterys.
Ieva, pasirinkusi gyventi migloje