Naujausios
Paveikslai sukurti adata, pirštinės – iš šuns vilnos
Medikės Dalios Kundrotienės namus Akmenės rajono Alkiškių gyvenvietėje puošiantys autoriniai paveikslai atrodo kaip nutapyti. Iš tikro juos šeimininkė išsiuvinėjo įprasta adata.
Bet tai nėra vienintelis alkiškietės neįprastas pomėgis. Išskirtinis – geba suverpti šuns vilną ir iš jos numegzti pirštines ar kojines.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Alkiškietė siuvinėtais paveikslais susidomėjo prieš kelis dešimtmečius, kai vieną tokį gavo dovanai iš senyvos giminaitės. Susižavėjo, dar pamačiusi daugybę kitų jos turimų.
Jauna moteris apsisprendė irgi siuvinėti. Pati išmokti.
Pirmieji paveikslai siuvinėjimo kryželiais technika pavyko gruboki. Juk senesniais laikais nebuvo siūlų pasirinkimo, naudojo išardytus iš senesnių drabužių. Tik vėliau žurnalai ėmė spausdinti siuvinių schemas, ir tereikėjo kruopščiai jų laikytis.
Dabar prekyboje yra drobulių su išspaustomis spalvomis, tad belieka užsiuvinėti atitinkamais siūlais. Bet alkiškietei nepriimtina.
Jai maloniau sekti šalimais pasidėtą schemą. Atidžiai turi stebėti, kada į adatą įsiverti kitokį siūlą. Kartą net septyniomis dešimtimis kamuolių kamuoliukų buvo apsikrovusi vienam paveikslui. Tuomet itin svarbu ir akimis atskirti spalvas bei atspalvius.
Pasitaiko suklysti. Kartais nedaug, todėl žmogus iš šalies neįžvelgtų atspalvio skirtumo. Bet autorė – skrupulinga, todėl išardo klaidingas vietas, po to tęsia siuvinėjimą pagal schemą.
Paveikslai puošia namus. Tik vieną kitą yra padovanojusi. Apie pardavimą – nėra nė kalbos. Autorė sako: per daug visko įdėta, kad kas nors įpirktų.
Rodydama ant sienos sukabintus paveikslus, autorė pirmiausia apibūdina tą, kurį siuvinėjo sausio įvykių Vilniuje metu. Taip lyg raminosi, kai vyras su bendraminčiais iš Naujosios Akmenės išvažiavo budėti prie Parlamento. Žmona tą naktį siuvinėjo gėlių pievą su vyraujančia žalia spalva.
Įsimintini ir šventųjų paveikslai. Juos pamačiusi viena pažįstama moteris iš Viekšnių susižavėjo, paprašė schemos, pasiryžusi pati išsisiuvinėti. Ar pavyko – neaišku.
Paskutinį kartą alkiškietė siuvinėjo paveikslą, kai buvo susilaužiusi koją. Su gipsu tegalėjo judėti po trobą. Dažniausiai – nuo vieno lango prie kito, į kurį saulė pasisuka šviesti. Nes siuvinėjant būtinas geras apšvietimas. Naudojasi ir ryškiai plieskiančia staline lempa, bet vis tiek pasirenka laiką, kai dienos yra ilgos.
„Lyg kokia mažoji joga – kai atsisėdęs galvoji vien apie paveikslą ir apima ramybė, – sakė D. Kundrotienė. – Man tai pats geriausias poilsis po visokių įtampų. Tada laikas lekia neįtikėtinai nepastebimai. Užtat suprantu jaunimą, kuris ištisai sėdi prie kompiuterio, – nes aš taip su siuviniais.“
Tačiau dabar pačiai neįprasta, kad naujo paveikslo vis nepradeda. Nors turi pasidėjusi schemą, susirinkusi siūlus. Vyras padarė išskirtinio grožio modernius rėmus. Sutuoktiniams abiem patinka pasirinktas vaizdas.
Delsia, kaip pati svarsto, gal todėl, kad mėgsta kurti ir kitokius rankdarbius. Bene daugiausia jų – nunertų įvairiais būdais. Dalis nėrinių yra naudojami, dalis kaip vertybės saugoma spintose. Didelė įvairovė: nuo vaikiškų batukų iki paltų.
„Rankdarbinius paltus, gal kad yra gražių raštų, labai mėgsta nešioti marti, tad mielai jai nunėriau ne vieną, – sakė alkiškietė. – Aišku, jie ne su kokiais pamušalais, bet kai nunerti iš storokų vilnonių siūlų, tai rūbas gana stangrus, aišku, ir šiltas.“
Itin mėgsta megzti kojines, pirštines. Malonu kurti įvairiausius raštus. Dažnai juos nusižiūri, o bemegzdama pati prikuria.
„Buvau sugalvojusi megzti tik lietuviškų spalvų arba žemaitiškų, bet kai pradėjau internete domėtis – pasirodo, kad nėra išskirtinių, – sakė D. Kundrotienė. – Savitumas pasireiškia tik derinant tas spalvas“.
Vis dėlto ji neprisiriša prie kokių nors mezgimo raštų, o, kaip pati sako, jei atrodo gražu, – tai ir mezga.
Turi numegztų kojinių pirštinių iš šuns vilnos. Pati prisiverpia.
„Ilgai nesurada,u kas išmokytų, – sakė D. Kundrotienė. – Ieškojau, nes tėvai nuo senbernaro veislės šuns kailio daug prišukuodavo plaukų, tad atrodė gaila, kad gerą daiktą išmeta.“
Kartą kaip medikė iškviesta pas susirgusią senyvą moterį sužinojo, kad ji verpia ir paprašė pamokyti, kai pasveiksianti.
Bet kai po kurio laiko susitiko, verpėja atsisakė. Paaiškino, kad įgavusi alergiją šuns vilnai. Ir padrąsino, kad galima be vargo pačiai išmokti. Kaip svarbiausią sąlygą nurodė ratelį sukti pagal saulės tekėjimą.
Per metus D. Kundrotienė numezga po dvi poras pirštinių arba kojinių. Tokiam kiekiui prisiverpia siūlų nuo kieme laikomo čiau čiau veislės šuns.
Tiesa, šiek tiek įmaišydama kitokių vilnonių siūlų. Kad mezginys būtų praktiškesnis dėvėti, nes nėra per storas.
Mezgėja skaičiusi literatūros, kad kojinės ar pirštinės iš šuns vilnos yra sveika. Padeda tiems, kam paskauda sąnarius. Vien iš šuns vilnos yra numezgusi pirštines kaimynui, kuriam po nelaimės rankos yra labai jautrios šalčiui.
Nuo jaunystės rankdarbius kuriančiai dabar penkiasdešimtmetei D. Kundrotienei savotiškai išeiti į viešumą prieš ketvertą metų pasiūlė kaimynė, dirbanti Akmenės krašto muziejuje.
Po muziejuje surengtos autorinės parodos vis kviečiama dalyvauti kitose. Rankdarbiai atrenkami į tautodailininkų ekspozicijas Šiauliuose, buvo rodomi Vilniuje vykstant Dainų šventei.
Autoriaus nuotr.
NAMAI: Akmenės rajono greitosios medicinos pagalbos centro bendruomenės slaugytojos Dalios Kundrotienės namus puošia pačios paveikslai, išsiuvinėti adata.
RATELIS: Šiuolaikiškai atrodančiuose D. Kundrotienės namuose senovinis vilnos verpimo ratelis nėra interjero dalis, o naudojamas pagal paskirtį.
VILNA: Šuns vilnos D. Kundrotienė neišmeta, o suverpia.
PIRŠTINĖS: Pirštinių mezgėja kiekvienai porai parenka vis kitokius raštus.
PAVEIKSLAS: Gėlių pievą vaizduojantį paveikslą D. Kundrotienė siuvinėjo tą naktį, kai sausio įvykių Vilniuje metu vyras su bendraminčiais iš Naujosios Akmenės išvažiavo budėti prie Parlamento.
