Naujausios
Optimizacija ir pedikiūras
Mielosios, po to, kai mūsų kontoros šefas per pasitarimą vėl prakalbo apie optimizaciją, ne juokais susirūpinau ir tvirtai nusprendžiau dirbti dar daugiau, kad manęs neišoptimizuotų iš darbo, o taip pat optimizuotis ir savo asmeniniame gyvenime, nes mūsų šeimos pajamos pastaruoju metu vėl smarkiai optimizavosi ir grėsė dar labiau optimizuotis.
Saviškiui pasakiau, kad jis nedelsiant optimizuotų savo rūkymo procesą, nes tokiu sunkmečiu rūkyti šitokias brangias cigaretes yra savižudybė ne tik fizine, bet ir finansine prasme.
Kadangi sodyboje esu apdairiai pasisėjusi salotų, ridikėlių bei kitų gėrybių, nutariau išimtinai misti žalumynais, į turgų užsukti kartą per savaitę ir nupirkti saviškiui kokį kauliuką, o į parduotuvę tai praktiškai nutariau nė kojos nekelti.
Peržiūrėjusi savo garderobą, nutariau, kad užteks dešimčiai metų į priekį ir tvirtai apsisprendžiau laikytis anglų aristokratės pavyzdžio. Atseit, esu pakankamai turtinga ir savimi pasitikinti, kad išoriniais blizgučiais ir skudurais man nebereikia įrodinėti, kas aš, Ieva, tokia esu.
Tyčia nutariau nekeisti seno modelio mobilaus telefono į naują — ir vėlgi dėl tos pačios aristokratiškos priežasties.
Ryžtingai pakeičiau savo kirpėją į pigesnę, o plaukus dažytis nusprendžiau pati.
Žodžiu, savanoriškai apsikarpiau visas savo smulkias išlaidas (Kubilius manimi didžiuotųsi) ir išdidžiau nuėjau miegoti.
Kitą rytą aptikau, kad baigėsi mano nuostabieji kvepalai, kuriuos šiaip jau gaudavau iš saviškio dovanų du kartus per metus — Kalėdoms, ir per gimtadienį. Kai saviškiui apie tai prie pusryčių prasitariau, priminusi, kad moteris — tai gėlė, jis klastingai pasakė, kad aš jam ir taip kvepiu skaniai, o kitiems, atseit, nebūtinai... Ir priminė mano optimizacijos programą.
Tada supypsėjo mano telefono priminimas, kad šiandien aš esu užsirašiusi darytis pedikiūrą. Ir kaip tik darbo metu, o darbo kontoroje, optimizavus darbuotojų skaičių, pačios suprantate, padvigubėjo.
Pirmoji mintis buvo skambinti pedikiūrininkei ir atšaukti savo vizitą visam krizės laikotarpiui, bet tada vidinis mano balsas sukliko: Ne!!!
Ir iš pasąmonės gelmių man iškilo štai toks prisiminimas. Pernai vasarą aš turėjau susitikimą su tokiu firmos klientu, kuris man imponuoja ir kaip kontoros verslo partneris, ir kaip, nepabijosiu šito žodžio, impozantiškas vyriškis.
Taigi, iš anksto žinodama apie įvyksiantį susitikimą, apsivilkau baltą suknelę su gilia iškirpte nugaroje, apsiaviau persiko spalvos batelius uždara nosyte, bet atviru kulnu, pasikvepinau ir nuvykau į susitikimą.
Viskas buvo gerai, kol klientas nepasisiūlė man parodyti visų savo cechų. Ir štai, įsivaizduokite, lipu aš laiptais, jis iš paskos, ir visa mano atvira įdegusi nugara ir persikiniai batų galiukai nublanksta prieš suskilinėjusius kulnus, švytuojančius jam tiesiai prieš akis...
Mielosios, nepatikėsite, bet aš tais laiptais lipau, kaip į ešafotą, už savęs jausdama į mano kulnus įsmigusį smalsų ir nustebusį žvilgsnį, kuris varstė mane tarsi dviašmenis (nes žiūrėta buvo su dviem akim) peilis.
Tiesa, sutartį pasirašėme palankią mūsų kontorai, bet daugiau man šis klientas yra miręs, nes jis matė mano kulnus.
Taigi, tas mano vidinis balsas, matyt, ir priminė šį tragišką mano gyvenimo atvejį, po kurio aš ir nusprendžiau, kas bebūtų ir kas benutiktų, reguliariai lankytis pas pedikiūrininkę.
Ir tegul geriau mane išoptimizuoja iš darbo, tegul aš neturėsiu ką valgyti, tegul mane pasmerkia Kubilius, bet iki kulnų aš neoptimizuosiuosi, ir basta.
Nes šiuo metu pedikiūras — galbūt vienintelis dalykas, skiriantis mane nuo darbinio arklio, veikiau kumelės. Esu tikra, kad lenktyniniams žirgams yra ne tik karčiai šukuojami, bet ir daromas kanopų pedikiūras.
Ieva, susioptimizavusi iki kulnų
