Naujausios
Omaigad!
Mielosios, neseniai viename laikraštyje perskaičiau, ko po eglute nenorėtų rasti vokiečiai. Tarp nepageidaujamų dovanų — kojinės, apatinis trikotažas, pižamos, naktiniai, pirštinės, nertiniai, šalikai, žvakės, kalėdiniai suvenyrai, knygos ir kiti dalykai. Praktiškai viskas, ką paprastai randame po eglute.
Supratau, kad esu ne kokia išranki vokietė, tad mielai po egle rasčiau visą tą dovanų sąrašą, ir dar mano mėgstamų kvepalų buteliuką.
Bet kai dar labiau pasigilinau, suvokiau, kad iš tiesų tai aš, kaip bet kuri statistinė moteris, norėčiau gauti dovanų „omaigad“. Tą ir pasakiau saviškiui, kai jis manęs pasiteiravo, ko tikiuosi iš Kalėdų senio.
Jis, žinoma, nesuprato, tad aš turėjau jam paaiškinti. „Omaigad“ tipo dovanomis, mielosios, aš vadinu tas mažas dėžutes, kurias atidariusios moterys (mačiau daugybėje filmų) išplečia akis, griebiasi už širdies ir suklinka “omaigad“ (lietuviškai “jėzusmarija“).
Žodžiu, tai turi būti kažkas nepaprasto. Dažniausiai moterys taip šaukia, kai atidaro dėžutę su mielu žiedeliu, perlų vėriniu ar kažkuo iš tiesų brangaus.
„Tai tu, Ievute, nori sužadėtuvių žiedo?“, — nustėro maniškis. Pasakiau, kad visai nebūtinai, tiesiog tai turi būti kažkas, kas priverstų mane sušukti. Dar pridūriau, kad mano mėgstamiausių kvepalų buteliukas, kokį aš kasmet randu po eglute, tokio netikėtumo efekto nebesukels.
Juolab neįsivaizduoju savęs šaukiant, atplėšusi pakelį kojinių ar dušo želė ar netgi gavusi indaplovę.
Kadangi šiek tiek abejojau dėl savo teisumo, pasidalijau abejonėmis su draugėmis. Bet jos man patvirtino, kad esu visiškai teisi, ir kad iš tiesų „omaigad“ dovana yra išmintingiausia ir protingiausia, ką vyras gali padaryti gyvenime. Ir štai dėl ko.
Moteris, nors kartą gavusi iš vyro „omaigad“, būtinai pasigirs draugėms, šios ims pavydėti (neabejotinai baltu pavydu) ir tai privers “omaigad“ moterį jaustis ypatinga. Ir už tai ji bus visą gyvenimą (na, tegul minutėlę) dėkinga vyrui.
Deja, tai teorija — paaiškėjo, kad praktiškai iš mano draugių labai nedaugelis tėra gavusios „omaigad“. Tačiau viena papasakojo tikrą istoriją.
Kartą, prieš nediduką jos jubiliejų, josios vyriškis paskambino telefonu ir pasiteiravo, kokio dydžio kelnes nešioja mano draugė, tai yra jo žmona. Ši labai nustebo ir pasakė, kad M (nors iš tiesų tai L, jei ne XL). „Buvau šoke, negi maniškis man pirks džinsus?“, — pasakojo draugė.
Bet, atėjus progai, jos vyras padovanojo kelnių dydžio dėžutę, kurią išpakavusi ji buvo priversta sušukti „omaigad“. Ten buvo gražučiai, mažučiai ciklameno spalvos naktinukai juodais nėriniais.
Paaiškėjo, kad jis apatinio trikotažo pardavėjoms niekaip negalėjęs išaiškinti, kokio dydžio yra jo moteris, tai nesugalvojo nieko gudresnio, kaip paklausti jos kelnių dydžio. Žinoma, kvaila pagal apatinę kūno dalį spręsti apie viršutinę, bet nesvarbu.
Žinoma, tie naktinukai per krūtinę buvo ankštoki, bet draugė nė neketino parduoti ir sakė iki šiol laikanti kaip relikviją ir net norėtų su jais pasilaidoti.
„Jūs neįsivaizduojate, koks tai jausmas“, — prisipažino draugužė.
Kur čia neįsivaizduosi. Pamenu, taukšdavo apie tuos naktinius ant kiekvieno kampo, keldama mums lengvą (žinoma, baltą) pavydą.
Tada ir aš prisiminiau vieną „omaigad“.
Per mūsų mažutes vestuvių metines maniškis man padovanojo dėžutę su žiedeliu. Pamenu, iš pradžių, kvaiša, pagalvojau, kad jau geriau būtų pinigais davęs, būčiau nusipirkusi naujus batelius, tačiau greitai suvokiau visą tokios dovanos magiją (greičiausiai juodąją).
Pirma, aš visom pasigyriau, kad gavau žiedelį, ir visos baltai pavydėjo. Antra, kai nuėjau maudytis į ežerą, suvokiau, kad vienintelis daiktas ant manęs — būtent vandenyje blizgantis žiedelis. Plaukioju sau varlyte, o akyse blykst blykst kas grybšnį, ir noriu nenoriu turiu galvoti apie jį vienintelį. Be to, gražiai. Juk nei su batais nei su rankinuku nepaplaukiosi.
Tiesa, mielosios, aną vakarą maniškis lyg tarp kitko manęs paklausė, kokio dydžio kelnes nešioju. Pasakiau, kad M, per krūtinę — 90, o piršto numeris 18. Dėl viso pikto. O dabar laukiu Kalėdų.
Ieva, „omaigad“ moteris
citata: „Omaigad“ tipo dovanomis vadinu tas mažas dėžutes, kurias atidariusios moterys išplečia akis, griebiasi už širdies ir suklinka “omaigad“ (lietuviškai “jėzusmarija“).