Naujausios
Neatpažino
Mielosios, šią savaitę aš netyčia pakliuvau į pirmąjį laikraščio puslapį. Buvau nufotografuota iš nugaros stovinti prie kasos parduotuvėje, mat straipsnis buvo apie kainas ar kažkas panašaus.
„Žiūrėk, Ievute, čia gi tavo žydras šalikėlis“, — iš pat ryto darbe man pranešė kolega, visi smalsiai sužiurome ir ėmėme aptarinėti. Aš nuotraukoje išėjau gana plona, taip gražiai pasikreipusi, tad mielai leidausi aptarinėjama. Rytas praėjo maloniai, užtat vakaras buvo visiškai sugadintas.
Taigi, po darbo parėjusi namo pamačiau, kad maniškis jau visus laikraščius pervertęs, bet nieko nesako. Tada specialiai padėjau laikraštį savo nuotrauka į viršų ant virtuvės stalo ir gerą pusvalandį tylėdama sukiojausi aplink, kol jis kepė bulvinius blynus. Tada neiškentusi bedžiau pirštu į nuotrauką ir paklausiau: „Tai ar nieko nepastebi?“
„O kas?“, — nustebo jis. Tyliai patikslinau pirštu savo dislokacijos vietą. “Nu kažkokia boba, o ką?“. Tada aš pasakiau “Ach, boba?“, trenkiau jam laikraščiu per makaulę, tada trenkiau durimis ir nuėjau į miegamąjį, kuriame truputį paverkiau.
Netrukus atėjo maniškis, nešinas laikraščiu. „Pala pala, Ievute, ar tik čia ne tu? Nu, sorry, neatpažinau“, — pasakė ir norėjo dar pakštelėti į žandą. Niekšas.
Bet tą minutę aš tarsi praregėjau, man pasidarė viskas aišku, ir aš jam išdėjau viską tiesiai šviesiai į akis maždaug taip: „Ach, neatpažinai? Na, žinoma, kur tu atpažinsi. Vadinasi, jeigu aš dingčiau be žinios, ir policija prašytų apibūdinti, kaip aš tą dieną buvau apsirengusi, ir apskritai, kaip aš atrodau, tai tu net negalėtum to padaryti? Ir jeigu net mano, dingusios be žinios, nuotrauką patalpintų laikraštyje, tai tu net manęs nepastebėtumei. Ir apskritai gal net manęs nepastebėtumei, jeigu aš dingčiau? Vadinasi, aš tau visai nereikšminga, nesvarbi ir ne-į-si-min-ti-na!!!“.
„Nu jau, nu jau, Ievute, o kur jau tu dingtum?“, — paklausė jis, vis dar meilindamasis. “Na pavyzdžiui, mane parduotų į sekso vergiją“, — įtūžusi pasakiau. “O, mamyte?“, — jis pakilnojo antakius ir ėmė dar labiau lįsti, bet aš apie Tai negalėjau net pagalvoti.
Tuo tarpu tęsiau: „Ir net jei rastų mano nužudytą kūną, tai tu manęs net neatpažintum!“
„Oj, kūną tai atpažinčiau, — pasakė jis ir ėmė vardinti, — Ant nugaros tu turi du gražius apgamukus, o ant vieno sėdmens — tokią žavią duobutę“. Žodžiu, jis detaliai nupasakojo visus mano kūno požymius, bet niekaip negalėjo prisiminti, kaip aš buvau tą dieną apsirengusi, kokį šalikėlį ryšėjau ir kokiais batais avėjau.
Mano širdis jau buvo besuminkštėjanti, bet protas sukilo ir pasakė: „Bet juk aš stengiuosi dailiai apsirengti kartais ir dėl tavęs, ir juk visa tai kainuoja!“
Tada aš greitai pašokau, užsimečiau paltuką, savo žydrą šalikėlį ir pasakiau jam: „Viskas, aš dingstu. Be žinios. Įsidėmėk mano atvaizdą, gal jį matai paskutinį kartą“. Ir, trenkusi durimis, išėjau. O iš laiptinės dar parašiau žinutę: “Prenumeruok laikraščius, niekše“.
Ieva, dingusi ne žinios
