Naujausios
Ne pagal amžių jauna
Mielosios, juk būna tokių dienų, kai atsikeli iš ryto, žvilgteli į tą vargšę moterį veidrodyje ir su gailesčiu pasakai: „Aš tavęs nepažįstu, bet vistiek padažysiu“.
Tai štai, išaušo ir man tokia viena diena, kai atvaizdas veidrodyje ėmė manęs nebetenkinti, nors tu ką. Aš suprantu, kad siela nesensta, bet tai manęs kažkodėl nė kiek neguodžia. Tokioje nekondicinėje būklėje, mielosios, net mirti būtų nepatogu — nebent šarvotis su vualiu.
Kas gali padėti tokiu atveju, jeigu ne draugės? Taigi, skubiai sukviečiau geriausių draugių susirinkimą. Kai išsakiau savo rūpestį, draugės atseit nuramino, kad atrodau visai normaliai, pagal savo amžių....
Kiaulės užslėptos... Aš dar labiau įsiutau: na kuri iš mūsų nori atrodyti pagal savo amžių? Visos kažkodėl norime atrodyti jauniau, skaičiau, ryškiau, beraukšliau. Tam ir tepame veidą visokiais dalykais, kad tik atrodytume „ne pagal savo amžių jaunai“.
Tai štai, aš ir norėjau išsiaiškinti vieną kartą ir visiems laikams: ar mes būtinai turime atrodyti „ne pagal savo amžių jaunai“ ir kaip to pasiekti?
„Juk, kai logiškai pagalvoji, mums nėra didelės prasmės atrodyti jaunesnėmis, negu esame — juk gyvename stabiliai, turime savo “senukus“, ir nebereikia mums kabinti jaunuolių... Ar ne?“, — pradėjau reabilituoti savo veidą. Bet čia visos vieningai stojo piestu ir pasibaisėjo manimi...
Tada draugė jogė pasakė tokią teoriją, kad, atseit, jei moteris atrodo ne pagal savo amžių jaunai, joje kunkuliuoja aistra gyventi, ir prie tokios moters visus traukia. Ir vyrus, žinoma. O jei moteris atrodo neduokdie vyresnė, nei yra, su ja niekas nenori būti, nes atseit joje jau gyvena mirtis, o tai esą yra užkrečiama.
Siaubas koks, aš moment pasijutau baisi, kaip mirtis, ir vienu akies krašteliu tarsi pastebėjau, kad kelios draugės kažkaip nevalingai nuo manęs atšlijo, kad neužsikrėstų blogu atrodymu. Man tai buvo šokas.
Mano veidas, matyt, dar labiau ištįso, išbalo, mano lūpų kampučiai nusileido ir aš fiziškai ėmiau jausti, kaip iš manęs išteka gyvybė...
„Tai ką man dabar daryti“, — vos ne verkdama paklausiau, kai jogė baigė savo sadistinė kalbą.
Tada įsiterpė mūsų draugė buvusi pedagogė, o dabar kosmetologė ir paklausė: „Ieva, kuo tu čia nusipudravusi?“ Tada aš prisipažinau, kad mano veido cera dabar atrodo taip prastai, kad aš blizgu, negana to, mane, kaip paauglystėje, išbėrė, ir kad aš “nusitonavau“ matine pudra, kad veidas įgautų lygų matinį paviršių.
„Ir padarei lemtingą klaidą“, — autoritetingai pareiškė draugė ir ėmė dėstyti zoologijos kursą. Atseit, gamtoje yra taip sutvarkyta, kad jauni žvėriukai yra lankstūs, apvaliom blizgančiom akytėm ir žvilgančiu kailiuku. O jei patelės kailis neblizga, tai — senatvės ar ligos požymis, ir patinėlis prie tokios patelės nesiartins nė iš tolo.
„Bet aš ne kokia voverė, aš — moteris, ir man ant veido kailis neauga“, — bandžiau protestuoti. Tačiau draugė atšovė, kad tai tinka ir žmonėms. Atseit jaunų merginų oda paprastai yra riebi ir blizganti, tad blizgėjimas aplinkinių vyrų smegenyse užsifiksuoja, kaip jaunystės požymis. Ir tada ji, pakėlusi aukštyn pirštą, liepė visoms mums visiems laikams įsidėmėti, kad lygutėlis matinis veidas (kaip reklamose) prideda (o, siaube) 7 metus.
Tada ji, lyg geroji fėja, išėmė iš rankinės stebuklingąjį krepšelį, nuvalė mano matinį kremą, pablizgino skruostukus, ir, anot visų draugių, numetė man 7 metus. „Ieva, tavo net akys blizgėti pradėjo“, — pasakė viena draugė.
Tada aš labai padėkojau kosmetikei ir pasakiau, kad ji — tikra draugė, ne taip, kaip ne kurios, Ir, atsisukusi į jogę, atvirai pasakiau, kad ji mane labai labai įskaudino ir kad aš pykstu.
Tačiau jogė tik meiliai nusiviepė ir ramiai pasakė, kad atseit grožis ir nuoskauda yra nesuderinami dalykai. Ir kad jei dar taip pūsiuos, man jokie blizgučiai nepadės.
Aš jau norėjau jai pasakyti netgi tai, kad mačiau jos vyrelį kavinėje susikibus už rankelių su tokia fifa, bet laiku įsiterpė draugė medikė ir pasakė, kad jogė fiziologiškai yra teisi.
Mat įskaudintas žmogus paprastai ima netaisyklingai kvėpuoti, dusti iš pykčio ar pavydo, jo veidas nebegauna pakankamai deguonies ir ima pilkėti arba žaliuoti. Ir kad atseit taisyklinga kvėpavimas yra pagrindinis gražios odos garantas.
Aš sutrikau, bet vistiek šnopavau, galvodama apie jogę-sadistę. Tada draugė medikė nusijuokė ir labai taktiškai visoms patarė, kad kartais lengviau pradėti taisyklingai kvėpuoti, negu atleisti.
Mes greitai atsisveikinome ir maniškis, grįžęs iš darbo, mane rado giliai taisyklingai kvėpuojančią, saikingai blizgančią ir su kvaila šypsena žiūrinčia jam tiesiai akis. „Ką, plaukus persidažei? Tinka“, — bandė išsisukti trafaretine fraze. Mat paprastai aš taip spoksau tada, kai pakeičiu plaukų spalvą. “Ne“, — papurčiau galvą. “Tai kas tada?“, — susierzino jis.
Supratau, kad šįkart mano pasikeitimo subtilybių nepastebėtų joks vyras ir, atsidususi, paklausiau konkrečiai: „Ar tiesa, kad aš šiandien atrodau ne pagal metus jaunai?“ Jis klusniai sutiko, kad “taip, tai tiesa“, ir mes sėdome vakarieniauti.
Ieva, kvėpuojanti ir blizganti
„Mano veidas, matyt, dar labiau ištįso, išbalo, mano lūpų kampučiai nusileido ir aš fiziškai ėmiau jausti, kaip iš manęs išteka gyvybė...