Naujausios
Mums nereikia nieko
„Poreikis yra viena iš didžiausių žmonijos iliuzijų“, — pareiškė mūsų draugė jogė, kai susirinkome pas ją į asmeninio antikrizinio plano vakarėlį.
O tokio vakarėlio prireikė, nes ta nelemtoji (net labai lemtoji, pasakytų mūsų jogė) krizė vis labiau įsisuka į mūsų gretas.
Kai kurias drauges ji ne juokais pakirto.
„Žinot, mergos, aš jau mėnesį kaip nebedepiliuoju kojų, — prisipažino viena draugė. Atseit, to dar nėra buvę jos gyvenime net juodžiausiais laikotarpiais.
Mes visos labai nustebome. Iš ko iš ko, bet iš visada pasitempusios, elegantiškos mūsų draugužės ilgomis ir lygiomis kaip šilkas kojomis tokio baisaus dalyko nesitikėjome.
„O tai kaip tu į lovą lendi?“, — paklausė kažkuri iš mūsų. Draugė pasakė, kad su pižama. “O vyras nieko nesako?“ “Vyras? Et...“, — tenumojo ji ir depresyviai nuleido lūpų kampučius.
Pasiskaičiavome, kad mūsų būrelyje jau yra trys šviežios bedarbės, kitos dvi balansuoja ant išlikimo ribos, nes darbovietėse vis kalbama apie taupymą, pokyčius ir reformas. Ne gana to, dviejų vyrai — ant bankroto ribos, o visų likusių pajamos ryškiai sumažėjusios.
Jei dar prieš mėnesį— kitą mūsų būrelyje buvo optimisčių, manančių, kad krizė jas aplenks, dabar tokių nebeliko.
Aš asmeniškai garsiai prisipažinau, kad, gavusi sąskaitas už karštą vandenį, pakeičiau savo įpročius ir taip pat pirmą kartą gyvenime nustojau rytais ir vakarais lįsti po dušu. Iki šiol tai darydavau nevaržydama savęs laike (šampūnas, po to balzamas, laikai penkias minutes, tuo metu mėgaujiesi tekančiu vandeniu). Į priekaištus, kad 18 kubų karšo vandens per mėnesį yra „jau virš visko“, atsakydavau, kad bent jau dušui tai aš užsidirbu. Tačiau praėjusį mėnesį supratau, kad, jei nekeisiu savo įpročių, greitai tik dušui ir beužsidirbsiu.
Dabar aš galvą kišu po čiaupu, greitai išplaunu, dedu balzamą, apvynioju rankšluosčiu, ir tas penkias-dešimt minučių atlieku kitus naudingus darbus, po to plaukus greitai greitai išskalauju ir išdžiovinu. Tada pasiruošiu maisto davinio paketėlį į darbą ir lekiu. Tiesą sakant, neprisimenu, kada buvau kokioje kavinėje. Ir nieko.
Mes, darbingosios, tai dar dar, bet mums labai knietėjo sužinoti, o kaipgi šią savaitę išgyveno mūsų nelaimingosios bedarbės, pasisemti iš jų patirties arba paguosti bei paremti sunkią valandą. Juk niekada nežinai, kas bus sekanti.
Nepatikėsite, mielosios, bet paaiškėjo, kad jos visos kol kas gyvena. Ir visai neblogai. Viena štai atsinešė savo pačios keptos trijų rūšių naminės duonos. Praradusi darbą, ėmė kaip pasiutusi šeimininkauti. Kita draugė atsinešė savo pačios „servetėlių technika“ pasigamintų nuostabių segių bei apyrankių. Tiesą sakant, mes— šarkos, urmu jas už paskutinius pinigus paėmėme. Ne gana to, ji netgi ta pačia technika apdirbo savo senus aulinius batus, kurie pražydo violetiniai žaliom našlaitėm, ir bent aš asmeniškai bei draugė nedepiliuotom kojom užsigeidėme tokio pat originalaus grožio. Ji mielai sutiko už nedidelį mokestį mus papuošti, o mes — nuoširdžiai ją paremti.
Trečioji draugė į vakarėlį net neatėjo, atsiprašiusi, kad toks gražus oras, tai ji lindi savoje sodyboje ir remontuoja svečių kambarį, kurį vasarą ketina išnuomoti į svečias šalis nebeišgalintiems vykti tautiečiams. Ji, pasirodo, susiradusi senus žurnalus iš serijos „Sdelaj sam“, glaisto, šveičia, dažo ir net, čia tai jau iš vis neįtikėtina, ketina persimūryti krosnį. Reziumuojant, nė viena mūsų bedarbė neprapuolė, o aš asmeniškai net ėmiau pavydėti jų laisvės ir garsiai pasvarsčiau, kad ech, kad taip pavasarį tapčiau bedarbe, realizuočiau savąjį aš, o rudeniop vėl galėčiau sugrįžti į darbo rinką.
„Stop“,— griežtai sustabdė mano beįsiaudrinančią fantaziją jogė ir perspėjo, kad štai tokių pavojingų minčių į visatą neskleisčiau, mat jos gali imti ir realizuotis, kol aš dar tam nepasirengusi ir nepribrendusi. Nes viskam atseit savo laikas.
Vakarėlio šeimininkė, palaimingai šypsodamasi, jau norėjo rėžti baigiamąją kalbą apie poreikių reliatyvumą, iš serijos „Tai ir reikėjo įrodyti“, tačiau visą šią idiliją sugriovė mūsų draugė ekonomistė, sakydama, kad mes, atseit, poniutės, nusikliedime ir net neįsivaizduojame realios situacijos. Jei matytume, kaip bankai be gailesčio periminėja neišsimokančių jiems žmonių būstus, kalbėtume kitaip.
„Tai gal tu tiems žmonėms paaiškintum, kaip susimažinti poreikius ir kad jiems iš esmės to būsto net nereikia?“, — retoriškai klausė ji.
„Taip, iš esmės žmogui nereikia nieko“, — laikėsi savo jogė.
„Nu žinai, dar pasakyk, kad žmonėms net oro nereikia“, — supyko bankininkė. Mes stebėjome dviejų pasaulėžiūrų dvikovą, praktiškai jau pereidamos į realistės bankininkės pusę.
Bet staiga jogė nušvito savo keista šypsena ir pacitavo vieną iš savo išminčių (nežinau, iš kur ji jas ir traukia):
„Taip, iš esmės jums net oro nereikia, pamatysite, kai numirsite“.
Čia aš asmeniškai giliai įkvėpiau ir supratau, kad nieko šiam pasauly nesuprantu. Kol dar nemiriau.
Ieva, besiblaškanti tarp poreikių
