Naujausios
Prieskoniai
Moterys, nebūkime kiaunės
Mielosios, esu labai labai supykusi ant mūsų. Dievaži, kartais esame tikros kiaunės. Ir su geriausia drauge pasielgiame kartais taip, kaip nė joks gyvulys vyras su savo draugu nepasielgtų.
Štai kad ir aną dieną. Grįžau iš kirpyklos nuostabiai apsikirpusi. Aš jums sąžiningai sakau, tokia graži ir jauna dar niekada nesijaučiau. Kirpimas — perfekt, metų — minus 10, net veido oda iš to susijaudinimo pagražėjusi.
Eidama į darbą vis žvilgčiojau į vitrinas ir negalėjau, patikėkite, nuo savęs akių atitraukti.
Žodžiu, su tokia tobula galvute parėjau į kabinetą ir išgirdau iš savo geriausios kolegės, kurią laikiau drauge, štai tokio turinio komplimentą: „Ieva, kaip gražiai tave apkirpo, nes anksčiau tai atrodei tragiškai“.
Žinokite, net sutrikau, nu kam viską taip sugadinti.
„Ar tikrai jau taip tragiškai?“, — bandžiau nuleisti juokais.
„Žinok, nenorėjau sakyti, bet tikrai baisiai, plaukai nutįsę, veidas išblukęs kažkoks, nepyk, Ievute, katastrofa“, — smaginosi draugė.
Aš viską nurijau ir nurašiau pavydui, nes aš tikrai tikrai dabar atrodau už ją ir gražesnė, ir plonesnė, ir jaunesnė. Bet tiek to...
Šiuo, atsiprašant, komplimentu visas mano tyrimas tik prasidėjo. Nepasakiau jums, kad aš taip gražiai nusikirpau ne šiaip sau, o ruošdamasi baliui, mat buvai pakviesta į vienos draugės, šventusios apvalią datą, jubiliejų.
Pasakysiu tiesą, jubiliatė atrodė pritrenkiančiai. Vilkėjo raudoną suknelę ant petnešėlių, o atvira iškirptė atidengė gražią pilną krūtinę — gražiausia, ką ji visada turėjo. llga suknelė slėpė jos šiek tiek kreivokas kojas, o įspūdingas stotas atitraukė dėmesį nuo truputėlį iššokusio pilvuko.
Žinoma, mes, visos draugės, apipylėme ją nuoširdžiais komplimentais. Bet ir mūsų būrelyje atsirado viena kiaunė (na gal dešimt metų jaunesnė ir, beje, plokščia, kaip lenta), kuri pakštelėjo jubiliatę į žandą ir neva susižavėjusi sušuko: „Viešpatie, kokia graži tavo senatvė!“.
Jūs įsivaizduojate!? Mes visos solidariai nutirpome (nes daugeliui šis jubiliejus ne už kalnų), o jubiliatė akyse išbalo, pamėlo, nuliūdo, sužlugo — žodžiu, buvo sutrypta dar neprasidėjus šventei.
Kiaunė kaip niekur nieko nusisuko ir šiepdama savo iltis pasiėmė nuo padėklo taurę šampano.
Pobūvis vyko su trenksmu, pagal scenarijų, tik šeimininkė, vargšelė, taip ir neatsigavo.
Tačiau po baliaus aš pagavau tyrinėtojos azartą, nusipirkau dailią užrašų knygelę, ėmiau stebėti aplinką ir save (taip taip, pasirodo, ir aš esu užslėpta kiaunė) ir užsirašinėti kiauniškus aforizmus.
Štai, ką man pavyko užsirašyti per savaitę:
„Aš nesuprantu, iš kur tie jūsų vaikai tokie gražūs? Juk patys abu — tai šiaip sau... “ (čia draugė draugei, atėjusi aplankyti naujagimio).
„Nu kaip tave plonina ta ilga suknelė, tu ją ir nešiok, nes kai atėjai su ta raudona, atrodei, kaip karikatūra — tavo kojos miniakui per trumpos“ (čia bendradarbė bendradarbei su trumpesnėmis kojomis).
„Nu ir gerai, kad skiries, nes visiems buvo aišku, kad jūs ne pora — jis toks gražus...“ (čia draugė draugei, kurios vyras susirado kitą).
„Šaunuolė, pirmą kartą pradėjo ryškėti tavo talija, nes jau buvai O formos“, — čia aš draugei, kuri pasigyrė, kad jau mėnesį vaikšto į sporto klubą...
Taigi, mielosios, nėra ko slėpti, kartais esame pavydžios ir žiaurios, ir skaudiname viena kitą, užuot visokeriopai palaikiusios. Nes juk moteriai gyventi nėra lengva, kokia graži bebūtų mūsų senatvė...
Ieva, truputį kiaunė