Mirties marškiniai: iš Sibiro tremties — į muziejaus fondą

Mirties marškiniai: iš Sibiro tremties —  į muziejaus fondą

VIENO DAIKTO ISTORIJA

Mirties marškiniai: iš Sibiro tremties — į muziejaus fondą

Devintą dešimtį skaičiuojanti Salomėja Škikūnienė prieš keletą metų Šiaulių „Aušros“ muziejui dovanojo 292 rankdarbius, atliktus 12 skirtingų technikų. Tarp jų — mirties marškiniai (įkapės), kuriuos Salomėja pasisiuvo 1956-aisias, būdama ištremta į Sibirą, sunkiai sirgdama tuberkulioze, nebesitikėdama grįžti į tėvynę.

Marina OSTAPENKO

marina@skrastas.lt

Netikėjo išgyvensianti

„Kiekvienas iš mano rankdarbių turi atskirą istoriją, nes juose — dalelė manęs“, — tikina pašnekovė. Minėtus naktinius, mirties marškinius Salomėja sako pasisiuvusi vos turėdama jėgų, gulėdama ligoninėje, jausdama, kaip silpsta organizmas, ir neabejodama, kad mirs.

Nuo tuberkuliozės ją neapsaugojo net taip mėgstami rankdarbiai, kuriuos negailėdama dovanojo kokiam lagerio viršininkui, kad gautų laisvadienį. Sunkūs darbai ir atšiaurus klimatas padarė savo — moterį paklupdė tuberkuliozė. Tačiau likimas lėmė, kad ji po trijų metų lagerių Sibire grįžo į Lietuvą.

„Nusprendusi “Aušros“ muziejui dovanoti savo rankdarbių, ryžausi atsisakyti iš mirties marškinių. Vėliau pasisiuvau tautinį kostiumą, juo vilkėdama ir norėčiau būti palydėta anapilin“, — sako moteris.

Dabar kuklūs baltos medvilnės, rožiniais medvilniniais siūlais dailiai siuvinėtomis gėlėmis puošti naktiniai marškiniai trumpomis rankovėmis saugomi „Aušros“ muziejaus fonduose. O lankytojų dėmesiui muziejaus 85-mečiui skirtoje parodoje rodomas kitas Salomėjos darbas — laiškas, 1948 metais jos išsiuvinėtas ant mažos skiautelės Lukiškių kalėjime, kuriame moteris atliko bausmę kaip politinė kalinė.

Rankdarbiai meistrei išsaugojo šviesų protą

Salomėja puikiai mena savo pirmą rankdarbį — vąšeliu nertą pagalvės užvalkalą. Jai tuomet tebuvo aštuoneri ir sekdama vienos iš dviejų seserų pavyzdžiu ji tik mokėsi nerti. „Iš pirmo karto nepavyko nulaikyti vąšelio. Tris dienas vaikščiojau, nerasdama sau vietos, kol vėl ryžausi pamėginti. Pavyko“, — pasakoja moteris. Šis 1930 metų pagalvės užvalkalas taip pat dovanotas muziejui.

Dovanotų rankdarbių meistrei nėra gaila, o jie išsibarstė po visą pasaulį. „Niekada nesvarsčiau, ką dovanoti žmonėms gimtadieniui. Vyrams dovanojau pačios austus kaklaraiščius, moterims taip pat negailėjau savo rankdarbių“, — sako Salomėja.

Rankdarbiams reikiamo kruopštumo ir drausmės Salomėja sako išmokusi iš vienuolių, jos prižiūrėjo Panevėžio mergaičių amatų ruošos mokyklą, į kurią, sulaukusi 16-os, ji įstojo. „Ši drausmė ir tvarka pravertė man gyvenime, gal todėl ir dabar, sulaukusi tokio garbaus amžiaus, nors jau keletą metų dėl susilpnėjusio regėjimo ir ne tokių kaip anksčiau paklusnių rankų nebekuriu naujų rankdarbių, jaučiuosi išsaugojusi šviesų protą“, — kalba Salomėja.

Meistrė gailisi tik vieno, kad dėl pablogėjusios sveikatos nespėjo nunerti rankdarbio, kuris turėjo vainikuoti jos kūrybinį kelią: vąšeliu nerta vestuvinė suknelė taip ir liko jos galvoje. Juk šiam darbeliui, kaip ir šimtams kitų, realizuotų sumanymų, raštų, spalvų derinius Salomėja sugalvojo pati. Moteris nenustoja apvaizdai dėkojusi už šį įgimtą grožio pajautimą.

IŠNAŠA: „Niekada nesvarsčiau, ką dovanoti žmonėms gimtadieniui. Vyrams dovanojau pačios austus kaklaraiščius, moterims taip pat negailėjau savo rankdarbių“.

AUKSARANKĖ: Pagirta už auksines rankas meistrė Salomėja Škikūnienė ima šypsotis, matuodama pačios nertą apykaklę.

LIKUTIS: Salomėjos bute liko vos keletas jos rankdarbių, didžiąją dalį tautodailininkė dovanojo „Aušros“ muziejui.

ĮKAPĖS: Šiuos mirties marškinius Salomėja Škikūnienė pasisiuvo 1956-aisiais, kai nebesitikėjo pasveiksianti nuo tuberkuliozės ir grįšianti iš tremties į Lietuvą.

PUOŠYBA: Baltos medvilnės naktinių marškinių apykaklę ir trumpų rankovių kraštelius puošia medvilniniais siūlais dailiai siuvinėtos gėlės.

 

Jono TAMULIO nuotr.