Naujausios
Minimalizmas šalia miesto
Vida Stankūnienė su vyru Vincu šeštus metus gyvena beveik šimto metų senumo žemaitiškoje troboje. Joje, molinėje klėtyje, rūsyje ir pirtyje su kubilu kvepia tikru kaimu ir primena gyvenimą šalia civilizacijos.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Pardavę butą Šiauliuose, savo naujus namus ir kaimo turizmo verslą Stankūnai pradėjo rengti tris metus negyventose ir apleistuose pastatuose.
Sodybą gyvenimui prikėlė ne iš Europos milijonų — savo rankomis ir triūsiu. Šveitė, valė, neišmetė lentų, rąstų ir visko, ko galėjo prireikti. Pavyzdžiui, pirtį ir sauną įsirengė už 10 tūkstančių litų.
„Jei neturėtume savo rankų ir nebūtume prikaupę lentų, rąstų ir kitokio statybinio gėrio, šis malonumas būtų kainavęs 6-7 kartus daugiau“, — palygino V. Stankūnienė.
Kur galėjo, sumani šeimininkė taupė. Vietoje turėklų saunoje panaudojo medžio šaką; giminių stalą lauke atstoja tvirtos, sodyboje rastos ąžuolinės lentos; daiktų pasidėjimo vieta lauke tapo šimtametis varstotas; ilgai nenaudota metalinė statinė, ją apkalus rąstų imitacijos lentomis, tapo šildomu vandens kubilu, o šalia augančios obels šakos atstoja kabyklą.
Kaimiškai kuriantis, į namus pradėjo plaukti ir senos spintos, lovos, kraičio skrynios ir kuporai, suoliukai, taburetės iš Gegužių, Lieporių kaimų ir net Kelmės rajone esančios Pašilės.
Vyras, nagingas kalvis, klėtyje pats sumontavo ir papuošė atvirą židinį, kuris svečiams tapo itin miela pasisėdėjimo vieta. Jis pats iš metalo likučių sumeistravo ir pakabinamus šviestuvus.
Į seną trobą, kurioje patys įsikūrė, irgi investavo minimaliai. Atidengė senas ąžuolinės lentas, kurios iš tvirtumo tebeskamba, patvarkė ir perdažė langus. Namai apstatyti senais baldais, neapsikrauta nereikalingais daiktais, virtuvėje neišardytas duonkepis, virtuvines spinteles atstoja paprasto lentynos.
Į trobą dar neseniai vandenį iš šulinio nešiodavo kibirais. Vandentiekis jau yra, tačiau šildymo sistema ta pati — krosnis. Tačiau lauko būdelė tebestovi kaip stovėjusi — lauke, toliau nuo pašalinių akių.
Nors dabartinę minimalistinę ir primityvią civilizaciją lėmė sodyboje plėtojama veikla, šeimininkė teigia tokio gyvenimo norėjusi visada. Į išpuoselėtus namus, kuriuose svečiuojasi, pati nebenorėtų grįžti — ten gražu, bet širdis nebetraukia.
ŠEIMININKĖ: Vida Stankūnienė patenkinta gyvenimu šalia civilizacijos: „Tik norėk gyventi ir džiaugtis“.
SKRYNIA: Šimtą metų menančiame ąžuoliniame kupore šeimininkė laiko drobes, liną, siūlus.
IDĖJA: Buvęs tvartas tapo dažnų susibūrimų vieta, kurioje žvilgsnis krenta į grandinėmis pritvirtintą skrynią, prikaišiotą lauko žolynų.
KAMBARYS: Tarp ąžuolinių rąstų sienų moderni lova būtų lyg krislas akyje.
KUBILAS: Neišvaizdi metalinė statinė tapo kubilu, kuris, įleidus kompresorių, tampa sūkūrine vonie.
ŠAKA: Saunoje turėklą pakeitė kieme rasta medžio šaka.
VIRTUVĖ: Senos trobos virtuvėje nėra pranagaus interjero ir nereikalingų daiktų.
LAIKRODIS: Seną laikrodžį gauba žolynų vainikas.
ŠVIESTUVAS: Sieninis šviestuvas kalvio Vinco Stankūno išmonė.
LAIPTAI: Į antrą tvarto aukštą galima lipti prisilaikant virvės arba šakos.
Jono TAMULIO nuotr.