Naujausios
Mėsos kukulių kruša
Mielosios, šią savaitę manyje įvyko didžiulis perversmas. Nepatikėsite, bet kažkas panašaus į klinikinę mirtį, kai pro akis praeina visas gyvenimas. Po tos akimirkos tapau visai kitu žmogumi, ir dabar nežinau, kaip su tuo nauju suvokimu gyventi.
Buvo eilinis darbo rytas, o darbo, kaip pačios suprantate, šiais laikais vis daugiau ir vis už mažesnį atlyginimą. Ir kai mūsų viršininkas sakydavo, kad taip ir turi būti, mat tokie krizės ekonomikos dėsniais, aš, kvaišelė, ir tikėdavau.
Tai štai, iš vakaro kruopščiai suplanavusi darbotvarkę, tą atmintiną rytą į kontorą atėjau gerokai anksčiau, kad viską suspėčiau, mat mėnesio pabaiga, ataskaitos ir taip toliau... Na pačios, kurios ne namų šeimininkės, žinote....
Apsimėčiusi pirmuosius darbus, paskambinu savo tokiam pusiau laisvam samdomam kolegai, nes šis man žadėjo dar iš vakaro atsiųsti kai kuriuos trūkstamus duomenis. Taigi, skambinu, jis pakelia ragelį ir tyliai sako, kad tuos duomenis man atsiūsiąs po pusantros valandos. Sakau jam, kas atsitiko, kokie ten garsai pas tave, Dieve mano. O jis atsako: „Dabar su vaikais sėdžiu filme, žiūrim “Mėsos kukulių krušą“.
Štai čia man viskas ir atsitiko: per tą sekundę mano smegeninėje įvyko tikra mėsos kukulių kruša, aš miriau ir atgimiau iš naujo, man nušvito visa tiesa apie mūsų civilizaciją, apie moterų vergovę ir vyrų, atsiprašant, veltėdžiavimą. Prisipažinsiu, pirmasis mano instinktas buvo — naikinti juos visus, bet paskui viršų paėmė universitetinis išsilavinimas ir kvėpavimo praktika.
Taigi aš tam savo kolegai nieko taip ir nepasakiau, tik padėjau ragelį. Bet mano moteriškumui buvo suduotas finalinis smūgis, mano galvoje pradėjo skambėti roko baladė „the final countdown“.
Tą vakarą aš skubiai sukviečiau draugių vakarėlį. Kai papasakojau joms apie savo naujausią įžvalgą, jos visos labai su manimi sutiko. Viena užsiliepsnojo seniai rusenusia neapykanta savo asmeniniam vyrui, kuris amžinai iš darbo pareina anksčiau už ją ir sėdi prie teliko. Kita suskaičiavo, kad jos biudžetinėje įstaigoje visas viršininkų kėdes užtūpę tie baisūs tingūs patinai, o visus sunkiuosius darbus atliekame „mes, bobikės“, vienos — besilaukiančios, kitos — išgyvenančio menopauzinį laikotarpį, dar kitos auginančios vaikus, kuriems irgi gal norisi pasižiūrėti “Mėsos kukulių krušą,“, bet jos neturinčios laiko jų į tą filmą nuvesti.
Tada ekonomistė dar pridūrė, kad pagal statistiką tas pačias pareigas užimančios moterys uždirba mažiau negu vyrai ir kad apskritai, norint moteriai prasimušti, jai reikia įdėti kurkas daugiau energijos ir sumanumo, negu vyriškosios lyties atstovui. O draugė jogė išgąsdino tokiu faktu. Atseit, jei moterys uždirbinėja pinigus, jos eina prieš savo prigimtį ir tada jų energetiniai centrai ima suktis į priešingą pusę, ir jos tada atseit tampa nei vyrais, nei moterimis, ir kenčia, ir gali net pradėti sirgti įvairiomis moteriškomis ligomis. Čia mes visos suklikome ir dar labiau pasipiktinome.
Tada sužiurome į vieną namų šeimininkę ir papriekaištavome, kaip jai atseit yra gerai. Ji pasakė, kad nieko panašaus, mielosios. Kad ji išgyvena tokias pat emocijas, kai su žoliapjove turi pjauti baisingus vejos plotus, pasiskaldyti malkas sodyboje, o vasarą su šakėmis net persidūrė koją.
Tada viena draugė, kurios sesuo yra ištekėjusi už gruzino, pasakė, kad į tokią padėtį mus įstūmė grynai Lietuvos vyrai. Štai Gruzijoje esą vyrauja moters kultas, gruzinai neįsivaizduoja, kaip galima taip nepagarbiai elgtis su moterimis, keiktis prie jų, jas išnaudoti, kaip kad daro mūsiškiai. Jie neįsivaizduoja net kaip galima gerti be tostų už moterį ir už Tėvynę. Mes visos užsinorėjome į Gruziją.
Ėjau iš to vakarėlio, prisipažinsiu, prislėgta, ir beeidama užsukau į parduotuvę, ir parsinešiau alaus. Kai namuose atkimšau alaus butelį, supratau, kad tai — visiškas mano, kaip moters, krachas, ir kad man reikia tučtuojau kažką daryti. Arba pasileisti iš darbo, arba vykti į Gruziją, arba kelti moteris naujam visuomeniniam judėjimui: „Šalin rankas nuo mūsų laisvės“ ar kažką panašaus...Mielosios, ką darom?
Ieva, žiauriai išnaudojama
„Prisipažinsiu, pirmasis mano instinktas buvo — naikinti juos visus, bet paskui viršų paėmė universitetinis išsilavinimas ir kvėpavimo praktika.