Naujausios
Krūmai ir medžiai
Mielosios, nepatikėsite, sutikau aną dieną savo buvusią jaunystės draugę, kuri labai anksti ištekėjo už tokio nereikšmingo tipo, kad aš ją jau seniai buvau išbraukusi iš laimingų draugių sąrašų. Bet taip maloniai įsišnekome, ir ji mane būtinai užkvietė į svečius. O kadangi ji dar ir prekiauja kažkokiomis ypatingomis keptuvėmis, kurių gal man ir reikia, tai nedvejodama sutikau.
Kol mes maloniai šnekučiavomės ir prisiminėme savo jaunas dieneles, iš darbo grįžo ir jos, kaip aš įsivaizdavau, nereikšmingas tipas. Na, dievaž, tuo metu nė viena mergaitė į jį nežiūrėjo, toks buvo spuoguotas, kuklus, ir dar raustantis...
Ir štai prieš mane staiga išdygo TIKRAI žavus vyras, vilkintis prabangų kostiumą ir žiūrintis damai tiesiai į akis. Atsiprašęs įsmuko į miegamąjį ir netrukus grįžo su chaki spalvos laisvalaikio džinsais, bež spalvos nertiniu, laisvai permestu per pečius ant subtiliai dryžuotų marškinėlių. Ir toks, nepatikėsite, mielas, toks sąmojingas, toks vyriškas buvo visą vakarą, kad net susinervinau, kur buvo mano akys. Juk visi kalbėjo, kad jis buvo mane įsimylėjęs. O mano akys buvo padėtos į tokį vaikinuką su gitara, kurio mama dirbo bazėj. Vėliau, kiek žinau, mano pirmoji meilė prasigėrė.
Ech, grįžau aš namo svajingai susinervinusi ir apnikta minčių apie tai, kodėl tokia neteisybė pasaulyje. Turėjau sau prisipažinti, kad maniškis, nors ir neblogas žmogus, bet yra visai kitos kategorijos. O juk aš būčiau net labai verta tokio aritoskratiško vyro, kaip mano draugės... O kaip jis tiktų prie tos retro stiliaus raudonos suknelės su šifono dekolte...
Žodžiu, skubiai sukviečiau drauges. Kai supažindinau jas su mano išgyventa situacija, visos trumpam paskendome prisiminimuose ir štai ką iš ten ištraukėme. Paaiškėjo baisi taisyklė: beveik visi mūsų draugių klasiokai, kuriuos buvome įsimylėjusios, arba prasigėrė, arba pakeitė po keturias žmonas, arba taip išmandrėjo, kad dabar gatvėje nepažįsta, arba, geriausiu atveju, nutuko ir nupliko. O dauguma tų moksliukų, į kuriuos nekreipėme dėmesio, išaugo nuostabiais partneriais.
„Taip kaip čia dabar išeina? Vadinasi, nori gauti fainą vyrą — rinkis labiausiai nupiepusį?“, — susinervino viena aštrialiežuvė, kurios vyras kaip tik ir yra nutukęs ir nuplikęs.
„Nežinau, man tai čia prasilenkia su gamtos dėsniais, — įsiterpė draugė, ištekėjusi už veterinaro, — Gamtoje, jei nori turėti gražų patiną, iš vados renkiesi energingiausią ir stipriausią, o čia ką — viskas atvirkščiai?“
Čia prabilo draugė psichologė ir paaiškino, kad svarbiausia vyre įžvelgti potenciją, tik nesupraskite mat jos teisingai.
„O tiesa yra ta, kad jei norite išsiauginti seksualų vyrą, visada rinkitės moksliuką — ne todėl, kad jis greičiausiai gaus darbą, bet todėl, kad seksualiausia vyro dalis yra jo protas“, — pasakė mūsų vyrų žinovė, iš tiesų, kaip dabar pagalvoju, turinti ne pagal ją protingą ir labai patrauklų vyrą.
Tada įsiterpė mūsų draugė jogė, ir, kaip visada, viską sustatė į vietas. Ji paaiškino, kaip moteryje yra užkoduotas stabilumas, o vyre — transformacijos jėga. Ir kad jaunuolis paauglystėje turi nebarstyti savo lytinės energijos, bet auginti savo asmenybę, tai yra mokytis, sportuoti, kažko siekti ir perdaug nedraugauti su mergaitėmis.
„Vyrai, — tęsė įsijautusi jogė, — yra lyginami su mišku. Štai imkime krūmą — jis greitai išsišakoja, prasprogsta, pražysta — visos merginos jį apspinta kaip bitutės ir jis mėgaujasi vasaros žydėjimu. O štai medis — jis auga auga auga vis aukštyn, ir tik viršuje, kur daugiau saulės ir laimės, išskleidžia šakas. Na, o kai tokių medžių priauga daug, tai tie krūmai, pačios suprantate, ima nykti ir džiūti...“
Staiga aš suvokiau ištekėjusi už krūmo. Maniškis jau devintoje klasėje buvo prasprogęs — šaunuolis, komjaunuolis, aktyvistas, diskotekų vedėjas, visos norėjo su juo draugauti. Bet jį gavau aš, ir, kaip dabar suvokiau, padariau apmaudžią klaidą.
Kai vakarėlis baigėsi, paprašiau geriausią draugę pasilikti ir padėti man suplauti indus.
„Žinok, aš ištekėjau už krūmo, už krūmo...“, — puoliau ašaroti į kriauklę. Pažvelgiau į draugę ir supratau, kad ir ji galvoja tą patį. Kurį laiką mes abi, ištekėjusios už krūmų, indus plovėme tyloje.
Bet po kurio laiko mano draugė pasakė: „Klausyk, o gal nebūtinai mūsiškiai buvo krūmai?“ “Tai kas tada?“ — išrėkiau aš.
„Eglutės“, — viltingai į mane pažiūrėjo draugė. “Kokios dar eglutės?“ “Na, mažos eglutės, kurios jaunystėje gražiai išsikerojo, šakutes išskleidė, bet ir paskui nenudžiuvo, o išaugo didelėmis nuolat žaliuojančiomis aukštomis eglėmis“. Aš nustojau ašaroti ir suplojau rankomis: žinoma, taip ir bus, ir maniškis tada eglutė.
Pasibučiavome abi ir vieningai nutarėme, kad eglutės šiaip dar geriau, negu lapuočiai. „Ir dar kokius gražius kankorėžius augina“, — romantiškai šniurkštelėjau. “Uch tu, Ieva, pasiutus“, — sukikeno draugė ir kažkodėl kumštelėjo man į šoną. Ir aš ėmiau laimingai laukti, kol iš darbo grįš mano eglutė.
Ieva, ištekėjus už eglutės