Naujausios
Krizė ūkininko negąsdina
Pagryžuvyje (Kelmės rajonas) ūkininkaujantis Vigantas Astrauskis į krizę žiūri filosofiškai. Visuomet taupęs ir mąstęs ūkininkas gerovę stengėsi kurti kuo mažesnėmis sąnaudomis. Skolų turi tik tiek, kad galėtų bet kuriuo momentu atiduoti. Jo ūkis mišrus — nuostolingą šaką padengia pelninga.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Nakvynės fermoje
Buvusi Kiškonių galvijų ferma. Dabar šie pastatai priklauso ūkininkui Vigantui Astrauskiui. Jo tėvas Juozapas pagal Valstiečių ūkio įstatymą gavęs žemės nupirko buvusias kolūkio fermas. Savo ūkį perleido sūnui, kuris nuo pat pradžių padėjo tėvui ūkininkauti.
Fermas teko renovuoti. Tai kainavo pigiau negu pastatyti naujus tvartus. Tvarto kainą Vigantas žino — tėvo sodyboje statė nedidelę 40 vietų fermą karvėms.
Dabartinėse fermose yra per du šimtus melžiamų karvių, mėsinių galvijų ir prieauglio. Čia įrengta vieta fermos darbininkui. Savo kampą turi ir pats ūkininkas. Vigantas gyvena Tytuvėnuose. Būna dienų, kai važiuoti namo nė neapsimoka. Veršiuojasi karvė arba apserga koks gyvulys.
V. Astrauskio ūkyje dirba penki darbininkai. Ūkininkas jais pasitiki ir yra patenkintas darbu. Tačiau nemažai paplušėti ūkyje tenka ir pačiam, ypač per darbymetį. Darbininkai visko nespėtų. Juolab, kad melžėja savaitę dirba, savaitę ilsisi. Ją pakeisti turi kita. Kartais ir srutas ant laukų pats ūkio šeimininkas laisto. Samdyti daugiau žmonių jau nebeapsimokėtų.
Kam brangus, jei taip pat tarnauja pigus?
Prieš šešerius metus ūkininkas nusipirko naują latvišką pieno liniją. Vakarietiškos nepirko. Pasiskaičiavo, jog latviška — ne ką blogesnė, o kainuoja gerokai pigiau.
Karvių bandą ūkininkas taip pat įsiveisė pats. Kažkada tėvas Juozapas važiuodavo į Kaliningradą pirkti dar nuo vokiečių laikų likusių geros veislės karvių. Kainuodavo tos karvės Rusijoje pigiau, ir pieningos. Iš tėvo laikytų karvių įsiveisė savo bandą. Iš 64 melžiamų karvių Vigantas Astrauskis įvykdo turimą pieno kvotą — kasmet parduoda po 500 tonų pieno.
Ūkininkas prisiveisė ir mėsinių karvių. Dabar jų laiko vienuolika. Jos atsiveda grynaveislius mėsinius veršelius. Greitai priaugs dar 33 mėsinės telyčaitės. Jos taip pat ves mėsinius veršelius.
„Jaučiai labai paveža į priekį, — džiaugiasi Vigantas Astrauskis. — Pritrūksti pinigų, parduodi jautuką — ir gali sutvarkyti kokį svarbų reikalą. Pieną, pavyzdžiui, turi kasdien parduoti. Kitaip jis surūgs. Su pieninėmis nė neverta pradėti ginčų dėl didesnės kainos. O buliuko gali neparduoti. Palaukti palankesnės kainos.“
Šiemet ūkininkas atsisakė brangių trąšų. Laukus patręšė srutomis. Kainavo tik jas išvežioti ir išlaistyti ant dirvos. O derlius užaugo geras.
Ūkininkas suvokia, jog vien su srutomis visą laiką neišsisuks, tačiau šiemet trąšų pinigai jau sutaupyti.
Astrauskiai dirba per tris šimtus hektarų žemės. Didžiausi plotai javų. Parduoda tik dalį derliaus. Kitus sušeria gyvuliams. Taigi, savo laukuose užaugintas pašaras atsieina pigiau negu perkami kombinuotieji pašarai. Dar užsiaugina kukurūzų. Iš jų daro silosą gyvuliams. Kartu išnaudoja prie fermos esančias buvusias kolūkio siloso tranšėjas.
Šiemet didelę dalį savo laukuose užaugintų grūdų ūkininkas pardavė. Gavo po 450 litų už toną. Kai pritrūks pašaro, tikisi grūdų nusipirkti pigiau, nes jie dar pinga.
Nedirbti bankams
Verslo vadybą Kauno technologijos universitete baigęs ir žemės ūkio mokslus technikume bei akademijoje krimtęs ūkininkas nepasiduoda madai pirkti kuo brangesnes technologijas, imti iš bankų didžiulius kreditus, o paskui atidirbinėti už palūkanas.
Visą techniką, kurios reikia įdirbti žemę, apsėti laukus, nuimti derlių, paruošti pašarus: sėjamąją, ruloninį presą, kombainą, traktorius — Vigantas Astrauskis turi. Jis dalyvavo kai kuriose programose, gavo paramos. Teko skolintis, tačiau ūkininko manymu, nereikia per plačiai užsimoti. Jo skolos bankams šiandien — nedidelės. Bet kada galėtų surasti tokią sumą. Todėl kasdienės kalbos apie krizę ūkininko negąsdina.
„Visur sunku, — sako ūkininkas. — Būna pakylėjimų ir nuosmūkių. Žiūrėkit, ką tik statybinininkus nešiojom ant rankų. Jų darbas buvo vertinamas vos ne kaip ministrų. O dabar jų aukso amžius baigiasi, nėra darbo. Visuomet nesveikai išsipūtęs burbulas sprogsta. Aš tikiuosi iš to išlošti, nes pigs ne tik statybininkų darbas. Manau, pigs ir statybinės medžiagos, elektronikos prietaisai. Galbūt pavyks pigiau įsirengti melžimo aikštelę.“
Tiems ūkininkams, kurie sunkmetį išgyvens, netrukus vėl atsivers visos galimybės. Perdirbėjai pieno kainų nemuš iki begalybės. Praeis pora metų — pieninės vėl pradės peštis dėl pieno. Pačios ūkininkų ieškos ir siūlys didesnę kainą nei konkurentai. Juk maistas visada reikalingas. Be to, nesnaus ir kaimynai. Antai tame pačiame Kiškonių kaime įsikūrusios danų kiaulidės beveik visą mėsą išveža į Rusiją. Po kaimus važinėja supirkėjai — už gyvo svorio kilogramą siūlo po septynis litus. Bet kaimuose niekas kiaulių jau nebeaugina.
Pakilęs po gaisro nepasiduos ir krizei
Pieną V. Astrauskis parduoda Pasvalio sūrinei. Už litrą bazinio pieno ūkininkas kol kas gaudavo po 82 centus. Kai prideda už riebumą, išeina apie 1,20 lito. Priedo dar gauna už kvotą. Prie litro pieno prisideda po 8,6 cento. Pieno ūkis kol kas nenuostolingas, tačiau ūkininkas nekuria rožinių iliuzijų — žaliava, tikriausiai, pigs. Pieno ūkis gali būti nuostolingas, nes išlaidų čia daug. Vien pieno filtrai atsieina porą tūkstančių litų.
Ūkį sunkmečiu gelbės mėsiniai galvijai. Mišraus ūkio pranašumas toks ir yra, kad nepelningą ūkio šaką gelbsti pelninga.
Kad visos krizės išgyvenamos, V. Astrauskis žino iš karčios savo patirties. Prieš šešerius metus sudegė jo daržinė su pašarais. Perniek nuėjo visų metų darbas. Reikėjo susipirkti visus pašarus, rekonstruoti daržinę. Ūkiui ši nelaimė atsiliepė trejus metus. Tačiau dabar ūkininkas vėl atsistojo ant kojų. Jis sako, jog visos krizės ir visi pakilimai yra laikini. Svarbiausia, kad tęsiasi gyvenimas.
PRAKTIKA: Ūkininkas Vigantas Astrauskis neseniai gavo Žemės ūkio rūmų diplomą, suteikiantį teisę į savo ūkį priimti žemės ūkio universiteto studentus praktikantus. Su jais ūkininkas galės pasidalyti savo patirtimi.
ĮRANGA: Vigantas Astrauskis nepirko brangios vakarietiškos melžimo linijos. Neblogiau tarnauja ir latviška.
KARVĖS: Fermoje dabar 64 melžiamos karvės. Jos — pagrindinis kasdienio išgyvenimo šaltinis.
PIENAS: Per metus ūkininkas parduoda apie 500 tonų pieno. Jeigu žaliava dar nupigs, ūkininko pajamos iš pieno sumažės maždaug šimtu tūkstančių.
GELBĖTOJAI: Jeigu pienas nupigs ūkį gelbės mėsiniai galvijai, kuriuos perka užsieniečiai. Jų kainos — kol kas stabilios.
Autorės nuotr.