Naujausios
Krizė storina
Mielosios, nekantrauju su jumis pasidalinti pačia karščiausia informacija, kol jūs, Dieve apsaugok, nesustorėjote. Tai štai, mes su draugėmis suruošėme prieškalėdinę arbatėlę, kurios metu turėjome aptarti antikrizinį ponių planą. Žodžiu, mūsų arbatėlės tikslas buvo prieiti kažkokios strategijos ir taktikos šiuo nelengvu Lietuvai ir šeimai metu.
Namų šeimininkė mus pasitiko išimtinai savo gamybos dovanėlėmis: nertomis servetėlėmis, lininėmis rožytėmis ir meniškai įpakuotais keptais riešutėliais. Visos buvome apstulbintos ir pamalonintos...
„Ech, mes tai kol kas krizės dar nejaučiame, bet pirmąjį kitų metų ketvirtį turėtume pajusti, ir ačiū Dievui, — pirmoji prabilo mūsų storuliukė, kimšdama naminius riešutėlius su kremo įdaru, — gal bent suplonėsiu“.
„Tikrai, — pritarė ekonomistė ir paaiškino, kad jos šeimoje saldumynai sudaro labai ženklią biudžeto dalį“. Ir kad būtent šias išlaidas ji ketinanti jau nuo kitų metų labai apriboti, o gal net visai nukirpti...
„Chi chi, būtų gal visai neblogai susiveržti diržus, nes maniškis jau ant liemens nebesusisega. Ech, nežinau ką atiduočiau, jei vėl galėčiau susismaugti taliją“, — prabilo dar viena draugė...
Žodžiu, pokalbis krypo labai banalia tema, kaip mes po Naujųjų neva imsime gyventi pusbadžiu (juk netaupysi drabužių sąskaita) ir lieknėsime, lieknėsime...
Bet čia įsiterpė mūsų draugė jogė ir sudarkė visas mūsų vizijas. Ji mat klausiusi tokios paskaitos, kad neva per karus, blokadas, revoliucijas ir kitas kataklizmas žmonės labai nori valgyti. Mat jei gyveni nuolatiniame strese, tavo medžiagų apykaita darosi labai greita, tu jautiesi nuolat alkanas ir bėgi valgyti kas penkiolika minučių. Taip esą nutinka žmonėms, ypač moterims, ne tik finansinių, bet ir asmeninių krizių atveju, kaip žinia, jei labai nervuoja vyras. Taigi dažniausiais žmonės, ypač moterys, nutunka ne dėl laimingo, o dėl nelaimingo gyvenimo ir nuolatinių stresų.
Jogė nekaltai dėbtelėjo į mūsų apkūniąsias drauges, ir mes visos staiga suvokėme, kad jų gyvenimai iš tiesų labai nenusisekę, ir kad jos tik vaizduoja prieš mus esančios labai laimingos. Vargšelės.
Aš ant lėkštutės dailiai padėjau pusiau nukąstą riešutėlį (ačiū Dievui, aš dar turiu taliją ir nieku gyvu nenoriu jos per jokią krizę prarasti) ir maldaujamai pažvelgiau į jogę: tai ką gi mums dabar daryti, kaip rekomenduojama elgtis, kai prasidės stresai ir sugreitės ta medžiagų apykaita?
Draugė ramiai įkvėpė, paskui iškvėpė ir ėmė dėstyti: jei žmonės gyvena maldoje ir meditacijoje, jų visos gyvybinės funkcijos taip sulėtėja, kad jie gali būti gyvi vien vandeniu vos ne 150 dienų. Na, pavyzdžiui, šventieji kokie ar vienuoliai. Jie, kaip įprasta būna ne tik šventi, bet labai ploni. O jei jau matai, kad kunigas ar koks šventikas riebuliukas, tai žinok, kad jis per mažai meldžiasi.
„Pfrrr,.... — suprunkštė nepatenkinta pirmoji storuliukė, — tai ką, tu mums visoms siūlai eiti į vienuolyną?“
„Nieko aš jums nesiūlau, elkitės, kaip tinkamos, aš tik perspėju, kad krizė storina, o kai kas čia guodėsi, kad per pilvą diržas nebesueina“, — ramiai pasakė jogė, pasirąžė ir atsiprašiusi, kad perdaug nusisėdėjo, žaibiškai susidėstė į žvejo pozą ir susuko stuburą — atrodė plona ir lanksti, kaip koks egiptietiškas sfinksas. Ot, kartais ji man patinka.
Mes visos susižvalgėme ir tą minutę kiekvieną pasirinkome savo antrikrizinę strategiją.
Tą vakarą maniškis grįžęs namo atrado mane persismaugusią diržu ir kalbančią rožančių.
„Nu, kas dabar?“, — pasakė tokiu balsu, lyg iš manęs nieko kito ir negalima būtų tikėtis.
Aš lyg niekur nieko pabaigiau „sveikamariją“, susukau stuburą ir tik tada jam viską papasakojau apie stresą, gyvybines organizmo funkcijas ir plonus šventuosius.
Jis mane pertraukė suklikęs, kad aleliuja mano teorija veikia. Aš apsidžiaugiau ir paklausiau kaip. Jis pareiškė ūmai pajutęs žvėrišką apetitą — nes aš jį žiauriai sunervinau ir jo apykaita kaipmat sugreitėjo. Ir dar prigrasino mikliai nešti vakarienę, nes kitaip už save neatsako — gali mane suėsti.
Puoliau šildyt vakarykščius kotletus, nu ką aš žinau, kas tam gyvuliui gali užeiti...
Ieva