Naujausios
Prieskoniai
Košmarai ir šlepetės
Mielosios, aš jums dabar papasakosiu apie aną savaitę išgyventus košmarus ir (o tai ir yra svarbiausia), kaip su jais susitvarkiau.
Pirmas košmaras įvyko vidury savaitės, vidury dienos, pačiame miesto vidury, prie didžiausio prekybos cento įėjimo, matant minioms praeivių.
Įsivaizduokite, tą dieną tyliai protestuodama prieš krizę apsiaviau stilingas špylkas (kas man nebūdinga), siaurą sijoną, įliemenuotą švarkiuką (bendradarbės buvo taip apakusios nuo naujo mano įvaizdžio, kad net nepagyrė) ir per pietų pertrauką nutariau įsmukti į prekybcentrį pasižiūrėti kokių ryškių pirštinių.
Ir, įsivaizduokite, mano špylka taip įstrigo į groteles prie centrinio įėjimo, kad nė iš vietos — koją išroviau tik su visomis grotelėmis.
Jūs suvokiate situacijos tragiškumą? Aš, Ieva, su špylkom ir siauru sijonyčiu vidury miesto šokuoju iki suoliuko su kone kvadratiniu metru grotų ant kulno. Tai turbūt buvo baisiausiais mano gyvenimo košmaras ir pažeminimas. Praeiviai eina, rodo į mane, kai kurie tiesiog lūžta iš juoko, bet kad kas padėtų vargšei moteriškei... Žinokit, mieste tvyro baisus susvetimėjimas.
Aš irgi, žinoma, nepulsiu juk šaukti: „Gelbėkit“. Tik kvailai šypsausi ir desperatiškai maigau telefono mygtukus. Skambinu saviškiui, sakau, kad mane ištrauktų iš grotų, tas iškart liepia man be advokato nieko nešnekėt. Irgi mat bajeris, nuspaudžiau ragelį ir vos neapsiverkiau. Pagaliau viena jauna moteris (irgi su špylkom) manęs pasigailėjo ir mes abi, trimis laisvomis kojomis primynusios grotas, šiaip taip mane išlaisvinome.
Pakampiais parskuodžiau į darbą ir, žinoma, pasipasakojau savo tragediją. Ir visai be reikalo. Visiems buvo labai juokinga. O viena kolegė pareiškė, kad jau iš pat ryto norėjusi man pasakyti, kad su špylkom vaikščioti į darbą yra prastas skonis. Ir kad eilinę dieną reikia nešioti patogią avalynę. Sulig tais žodžiais visų žvilgsniai nukrypo į jos baisius kuntaplius, kuriuos ši staigiai pakišo po stalu, dar spėdama užbaigti mintį, kad esą su špylkom galima eiti tik į barą.
Tada įsiterpė kitas kolega (toks vakarėlių mėgėjas) ir pareiškė, kad su špylkom į barą kaip tik labai pavojinga. Mat kai moterys su špylkom bare nebetenka lygsvaros, tai kritinėja, kaip maišai...
Tada dar viena kolegė (vidutinio aukštumo kulneliais) sučirškė neseniai skaičiusi, kad britai baruose moterims su aukštakulniais dalina šlepetes, kad šios padauginusios nesusižalotų.
Mano špylkos buvo pusėtinai reabilituotos, ir aš šiek tiek aprimau. Bet neilgai.
Juk žinote, aš politika nesidomiu, bet pamačiusi naujienų portale Seimo nario Roko Žilinsko, kuriam nori panaikinti neliečiamybę, fotografiją, susidomėjau, gal vėl girtas taksi važinėjo ir vėl pasipriešino septyniems pareigūnams. Tačiau skaitau ir savo akimis netikiu: rašo, kad jis iškeltas kandidatu vadovauti Ignalinos atominės elektrinės uždarymui, naujos jėgainės statybai bei LEO LT veikla besirūpinančiai Seimo komisijai. Aš iš to siaubo klyktelėjau. Tuok pat ėmiau įsivaizduoti, kaip girtas Seimo narys įsiveržia į elektrinę ir pradeda spaudyti mygtukus, ir kaip planetą ištinka katastrofa. Mielosios, aš pamačiau pasaulio pabaigą ... Galvą nutvieskė mintis: kažin, ar reiktų pasakyti saviškiui, kad jį visada mylėjau, ar ne? Bet po to, kai jis šitaip su manim pasielgė...
Tai dar ne viskas. Nepatikėsite, bet kaip tik tuo metu į mano mobilųjį telefoną atėjo žinutė. Pamaniau, kad maniškis rūpinasi. Tačiau įsijungiau žinutę, o ten parašyta: „Įsigyk knygą NOSTRADAMO KAPAS pirmas! Išskirtinis pardavima tik su OMNI ID ir 15 procentų pigiau“. Daugiau nieko nebeprisimenu.
Vėliau kolegės pasakojo, kad baisiai išbalau ir drėbiausi kaip maišas, Arba kaip girta britė su špylkom.
Buvau apšlaktyta kone verdančiu vandeniu iš arbatinuko, tai, žinoma, turėjau atsigauti.
Parodžiau joms žinutę ir pabandžiau juokauti, kad gal tai sutapimas. Tačiau ta su kuntapliais kraupiu balsu pareiškė, kad tokių sutapimų nebūna.
Ačiū Dievui, tuo metu į kabinetą įsiveržė situacijoje nesiorientuojanti jaunoji kolegė iš „aukštu žemiau“ ir tėškė ant stalo reklaminę knygelę. “O jūs netikėjot, kad yra mirkrobangėje šildomų šlepečių“, — pergalingai pareiškė.
Visos benbdradarbės, užmiršusios nacionalinį saugumą, Nostradamo kapą ir mane, puolė žiūrėti tų šlepečių. Aš, būdama beveik komoje, turėjau išklausyti, kad tai pirmosios pasaulyje šlepetės, pritaikytos šildyti mikrobangų krosnelėje. Ir kad jos užpildytos natūraliu mišiniu. Ir kad jų naudojimas paprastas ir patogus. 90 sekundžių pašildai mikrobangėje ir galima naudoti. Ir kad tai puiki priemonė atsipalaiduoti, padeda užmigti, ir kad daugiau nebejausite nemalonaus kojų šalimo.
Aš susierzinau ir pasakiau, kad grabe šildomų šlepečių jai tikrai nereikės — apaus šaltais lakiniais batais. Jaunoji kolegė apstulbusi išbėgo, o mano bendradarbės pareiškė, kad taip nereikėjo...Na, gal ir nereikėjo.
Viskas, nepatikėsite, baigėsi tuo, kad aš, grįždama namo, nusipirkau tas šlepetes. Palindau po dušu, įsisukau į chalatą ir pašoviau šlepetes į mirkrobangę. Tuo tarpu kaip tik parvyko maniškis. „Ką valgysim?“, — patrynė rankomis, žiūrėdamas į kaistančią krosnelę, kuri tą minutę pranašiškai suskambėjo.
Aš tylomis išėmiau iš jos šlepes... Tylėdama jas apsiaviau... Ir be žodžių spengiančioje tyloje nučiuožiau į lovą.
Mielosios, jūs būtumėt matę jo akis! Dėl tokio vaizdo man negaila būtų paaukoti 10 savo gyvenimo metų. Nors ne, geriau 10 kilogramų.
Apimta pikto azarto, iš lovos dar jam persiunčiau žinutę, kad nusipirktų Nostradamo kapą pirmas su nuolaida. Tegul žino, begėdis. Aš dar neužmiršau, kaip jis manęs neišlaisvino iš grotų. Ir saikingai prikiaulinusi kažkodėl pasijutau žymiai geriau. Šlepetės taip maloniai šildė kojas...
Ieva, su šlepetėm