Naujausios
Konfliktai ir pirkiniai
Mielosios, kai su saviškiu žiauriai susipykusi viena mūsų draugė sukvietė ekstra susibūrimą, visos vieningai sulėkėme. Kokios mes būtume draugės, jei iki smulkmenų neišklausytume konflikto įspūdžių ir eilinį kartą neišnagrinėtume psichologinio vyro portreto. Tačiau šįkart žengėme dar toliau ir, sakyčiau, padarėme gana vertingą mokslinį atradimą.
Taigi, draugę radome visą nelaimingą ir pasipūtusią. Ji pasakė, kad jau kažkelinta diena be apčiuopiamos priežasties esanti labai prastos nuotaikos, o vakar siau-bin-gai susipykusi su vyru.
„Ir, matyt, mieloji, dėl tavo kaltės“, — pasakiau tai, ką iš tiesų pagalvojau.
„Nie-ka-da“, — nukirto draugė. Atseit, jie niekada nesipyksta dėl jos kaltės, o vi-sa-da kaltas būna jis.
Aš jai pasakiau, kad žinai, mieloji, jau ir taip labai ilgai santarvėje gyvenote, kiek gi galima...
Ji pasakė, kad tikrai pastaruoju metu labai gražiai sugyvenę (šioje vietoje susijaudino), bet kas iš to... ir trumpam susimąstė.
„Žinot, mergos, — pagaliau pareiškė, — ar taip ar taip gyvenimas yra toks mėšlas, kad šiandien nusprendžiau nueiti į prekybcentrį ir be jokios sąžinės graužaties nusipirkti ką nors gražaus ir brangaus“.
„Ir man taip būna — kai tik susipykstu su saviškiu, tuoj puolu kažką nusipirkt“, — spygtelėjo kita draugė, kaip tyčia apsivilkusi pavydėtinai stilingą ir dar mums nematytą palaidinę.
„Nu tai matosi, kad pats tave spintos lūžta — tai taviškis vis tebelaksto pas mergas?“, — įgėlė kita aštrialiežuvė.
„O tavo tai matyti santykiai jau tris metus stabilūs — su tom pačiom kelnėm vaikštai“, — atšovė įsižeidusi madistė.
Hm...„, — čia įstojo mūsų psichologė.
Mes suklusome, kas „hm...“
Staiga vakarėlio šeimininkė pliaukštelėjo rankomis: „Tiksliai!“. Suprask, eureka. “Gal iš tiesų, kai siela šaukiasi naujo drabužio, protas pasąmoningai sukelia konfliktą, kad galėtum be sąžinės graužimo kažką įsigyti?“, — kaip man pasirodė protingai išmąstė draugė. Nes, anot jos, dievaži, kai jai viskas gerai, tai nei puoštis ji benorinti, nei į parduotuves beužsukanti, kol vieną rytą atsibudusi pamato, kad liko praktiškai plika basa. Ir tada kažkaip intuityviai pasąmonė sukelianti konfliktą.
„Na, pirmiausiai, tai ne tavo siela prašosi drabužio, bet kūnas...“, — išmintingai nutęsė mūsų jogė, bet šiuo atveju nė viena iš mūsų jos nepalaikėme. Aš asmeniškai pasakiau, kad kiekviena nor-ma-li (žvilgt į jogę) moteris pasakytų, kad iš tiesų tai net ne drabužio poreikis, o tikrių tikriausias sielos klyksmas. Juk kiekviena mūsų pažįstate tą visiškai apčiuopiamą troškimą dabar pat, kažką gražaus, be jokio sąžinės graužimo, nors mirk... Ir su kūnu, tai, dovanokit, niekaip nesusiję...
„Hm...“ — tada jau numykė jogė ir nuskendo tarsi gilioje meditacijoje. “Aš suvariau tobulybę..“, — viduje spygtelėjau, ir pamačiau, kaip draugės man pajuto prielankumą.
„Iš tiesų, kai dabar peržvelgiu savo pažįstamas drauges, tai galiu išvesti dėsningumą, kad laimingosios tikrai kreipia į savo garderobą mažiau dėmesio, negu nelaimingosios“, — pasakė ekonomistė, kaip tyčia tąkart apsirengusi stilingai pilkai, tai net nesuprasi, kuriai grupei ją priskirti...
„Ir žinot, mielosios, tokiu atveju stipriai konfliktuoti reikėtų bent jau kartą per ketvirtį, o kas mėnesį turėti po keletą smulkių buitinių konfliktų“, — paskaičiavo.
Aš pasakiau, kad irgi jau seniai bebuvau parduotuvėje cha cha (tuo užsimindama, kad esu laiminga), bet turbūt reikės šįvakar susipykti (žaismingas cha cha), nes reikia naujų apatinių drabužėlių....
„Tiksliai, — pasakė šeimininkė, — ir aš eisiu ir nusipirksiu naują liemenėlę — ir visai nesigraušiu dėl kainos“.
„Šaunuolė, — pritariau aš, — tegul žiūri ir pavydi“.
„Kas pavydi? Ar tai mūsiškiai? O tai ko jiems pavydėt?“, — nusijuokė draugė.
„Kaip tai ko? Tegul vaikšto iš paskos varvindami seilę, o mes jiems sakysime: “Ot ne“, — paaiškinau aš, ir visos mes džiaugsmingai sutikome su šiuo saldžiu keršto planu.
Visų nuotaika pagerėjo — o juk tam ir rengiami geriausių draugių vakarėliai.
Psichologė dar patarė neįsijausti perdaug į saldųjį kerštą, nes, kaip paaiškėjo, vyrai šioje situacijoje apskritai niekuo dėti, bet mes jau nebesiklausėme.
Grįžusi namo, pamačiau saviškį prie televizoriaus, ant valgomojo stalo žiojėjo pradaryta šprotų dėžutė ir mėtėsi batono trupiniai. Juk jis žinantis, kaip nekenčiu šprotų kvapo! O ką jam reikėję valgyti, jeigu ponia pas drauges vaikšto, užuot vakarienę vyrui dariusi? Na jau atsiprašau....
Žodžiu, tobulai realizavosi pasąmonėje seniai užprogramuotos toks baisus konfliktas, kad aš aiškiai supratau: ryt be sąžinės graužimo nusipirksiu viską, ko širdis geidžia 250 litų ribose. O padidėjusias sąskaitas už šildymą tegul kompensuoja jis.
Ieva, laiku sukonfliktavusi