Naujausios
Gyvenimas yra riebus
Mielosios, nežinau, kaip jūs, bes aš, prisipažinsiu atvirai, rudenį pradedu žiauriai norėti plikytų pyragėlių. Riebių. Blogiausia, kad tai vyksta vakarais, kai, pagal visas teorijas, reikėtų valgyti neriebius patiekalus. Jei jūs neturite tokio amoralaus potraukio pyragėliams, tai galite toliau ir neskaityti. Bet kai aš pasišnekėjau su draugėmis, tai paaiškėjo, kad mes plikytais pyragėliai visos slapčia smaguriaujame — ir dažniausiai su didžiuliu sąžinės graužimu.
Taigi, mano rudeninė pyragėlių manija prasidėjo šios savaitės pradžioje atvėsus orams. Vakare, po darbo, netikėtai atsidūriau prie saldumynų skyriaus viename prekybos centre, kuriame yra ne patys skaniausi, bet patys didžiausi pyragėliai. Paprašiau sudėti į dėžutę tris pyragėlius (vieną suvalgysiu pati, vieną duosiu saviškiui, o vieną suvalgysiu slapta).
Man juos beperkant, priėjo tokios moterys ir, rodydamos į mano pyragėlius, paklausė pardavėjos: „Ar šitie pyragėliai riebūs?“
Šiaip jau maloni pardavėja apvertė akis ir pasakė: „Moterys, aš jums duosiu pasiskaityti sudėtį“.
O atsisukusi į mane, lyg į suokalbininkę, pusbalsiu pasakė: „Čia juk riebus skyrius“. Aš irgi supratingai nusišypsojau, atseit, žinoma, suprantu suprantu... O pardavėja tęsė: “Aš, pavyzdžiui, kai noriu ko nors saldaus, tai neskaičiuoju kalorijų, o perku tai, kas man skanu“.
„Aš, kaip matote, taip pat“, — pasakiau ne be pasididžiavimo, imdama supakuotus tris labai didelius pyragėlius. Taip, jei norite, tai — iššūkis.
Ačiū Dievui, maniškis grįžo labai vėlai, tai aš sušveičiau visus tris ir nuėjau miegoti. Tačiau rytą mane labai graužė sąžinė, na, manau, daugeliui šis jausmas yra pažįstamas.
Kitą dieną susitikome su draugėmis arbatinėje, ir kalba nejučia pakrypo apie pyragėlius, kurie, tiesą sakant, stikliniame stende sukosi mums prieš akis. Tada aš papasakojau joms dialogą apie riebų skyrių ir mes užsisakėme po pyragėlį.
Besišnekučiuojant paaiškėjo, kad plikyti pyragėliai yra ne mano vienos aistra ir kiekviena turime savo juodąsias plikytų pyragėlių pirkimo technologijas.
Štai viena mūsų draugė, sakysim tiesiai šviesiai, labai stotinga ir žydinti moteris, prisipažino ilgai kovojusi su potraukiu pyragėliams, kol pagaliau, ačiū Dievui, atradusi vieną veiksmingą būdą. Mes susidomėjome.
Draugė papasakojo, kaip kartą nusipirko pusę kilogramo plikytų pyragėlių ir pasidėjo į spintelę atseit svečiams. Tačiau tie pyragėliai ją tiek kamavę, kad ji nusprendė atsikratyti šios riebios aistros kartą ir visiems laikams — imti ir atsivalgyti.
„Žinokit, valgiau valgiau ir tikrai atsivalgiau — du dar liko“, — gyrėsi savo laimėjimais draugė. Tai esą įvyko prieš mėnesį ir iki šiol ji tų pyragėlių netrokštanti.
Tada viena draugė staiga prisiminė, kad vienoje konditerijoje aptiko mažučių, plikytų, burnoje tirpstančių pyragėlių su nuostabiu varškės kremu. Ir tada mūsų stotingoji draugė skilo ir patempusi lūpą pasakė: „Žinokit, kai jūs pradėjote kalbėti apie naują kremą, aš vėl jų užsinorėjau“.
Aš jai pasakiau, kad taip ir žinojau ir kad ta aistra nenugalima. Štai, pavyzdžiui, aš nuo jaunumės bandžiau persivalgyti chalvos. Nors ne kartą esu prisivalgiusi jos iki blogumo, bet poveikis buvo laikinas — po mėnesio kito troškimas sugrįždavo.
„Tai ką man daryti?“, — desperatiškai sušuko draugė, sudrebindama visą savo stotą. “Nieko čia nepadarysi, o jei bandysi, tai tie pyragėliai gali tave persekioti naktimis“, — paaiškinau. “Na jau?“, — nusistebėjo visos, ir tada aš turėjau papasakoti savo paslaptį.
Taigi, kai tik imdavau griežtai laikytis dietos (matote, gimiau keturių su puse kilogramo, tai visą gyvenimą kovoju su šiokiu tokiu viršsvoriu), kaip mat susapnuodavau košmarą neva prisivalgau chalvos. O sapne tai aš žinau, kad laikausi dietos, ir pradeda pergyventi: atseit, ir kam aš tos chalvos prisivalgiau, dabar visa dieta šuniui ant uodegos, ir taip toliau. Žodžiu, išsikankinu sąžinės kančiose visą naktį, kol pabudusi su palengvėjimu atsidūstu — fui, čia tik sapnas....
Po mano pasakojimo stojo tyla, o tada viena draugė pasiūlė laikytis graiko Zorbos (na, mūsų kartos moterys turbūt esame skaičiusios) filosofijos esą reikia daryti tai, ko trokšti, nes tik taip gali numalšinti troškulį. Atseit, nori pyragėlio — suvalgyk, nori šokti — šok, nori moters — turėk... Mes iš esmės su viskuo entuziastingai sutikome, išskyrus „nori moters — turėk“ ir užsisakėme dar po pyragėlį.
Iš tiesų, gyvenimas yra riebus.
Ieva, riebaus skyriaus lankytoja
Citata: „ Paprašiau sudėti į dėžutę tris pyragėlius (vieną suvalgysiu pati, vieną duosiu saviškiui, o vieną suvalgysiu slapta).