Naujausios
Grybukai
Mielosios, skubu pranešti — jei rasite šaldytuve nepažįstamų grybų, šiukštu neragaukite. O ir svečiuose geriau grybų nevalgykite. Ir tai visai ne dėl to, apie ką dabar pagalvojote...
Žodžiu, viena mūsų draugė skubiai sukvietė draugių pasitarimą, iš anksto nepaskelbusi temos.
Užsiminė, kad nėra kaip paaiškinti. Mes visos sulėkėme labai suintriguotos, o įėjusios pas draugę į butą, netekome žado.
„Koks čia dabar Gazos sektorius“, — audamasi nuostabius naujus aulinius išpyškino viena draugė kandžiu liežuviu. Iš tiesų svetainė, kurią šeimininkė su vyru neseniai buvo taip dailiai (nors šiek tiek neskoningai, mano požiūriu) susiremontavę, atrodė, kaip po karo.
Šeimininkė tik mostelėjo ranka, ir mes visos sugužėjome į virtuvę, kaip senais gerais laikais.
Draugė, tramdydama ašaras, ėmė pasakoti, kaip ji vakar ėjusi namo ir pamačiusi pro langus besiveržiančius dūmus, kaip įbėgusi, atrakinusi duris ir vos nenumirusi, kaip pamačiusi vidury saliono saviškį su trumpikėmis, ramiai sau žvejojantį prie laužo, kurį susikūrė, išplėšęs ąžuolo masyvo parketą ( 70 lt. už kv.m ir dar 30 lt. už kv.m — montavimas).
Mes visos natūraliai krūptelėjome. Aš asmeniškai pagalvojau, gal tas pamišėlis slepiasi kokioj vonioj su benzopjūklu? Kitos draugės irgi nejaukiai apsidairė, tačiau greitai susitvardėme ir puolėme vargšelės užjausti.
Tai kas jam dabar nutiko? Tai kur jis dabar, ar psichūškėj? Tai kaip tu dabar gyvensi? Dar pasakėm, kad „viskas bus gerai, mes tavęs nepaliksim, juk mes — draugės“, ir taip toliau... Pačios pagalvokite, ką tokioj situacijoj žmogui sakyti?
Draugė nusišluostė ašaras ir paprašė leisti paaiškinti priežastis.
Paaiškėjo, kad jos sūnelis grįžo šventėms iš Amerikos ir nesugalvojo nieko geresnio, kaip atvežti draugams paragauti grybukų. „Grybukų?— nustebome. “Na tų, haliucinogeninių“, — paaiškino nelaimėlė. Mat, galvojo, paragaus su draugais truputį, pasilinksmins, juk jaunimas...
O tėvas (taip ji vadina saviškį) grįžo namo iš darbo, atidarė šaldytuvą, žiūri — o, grybukai. Pasičirškino su svogūnais bei lašinukais ir prisikirto nieko nenutuokdamas.
O po kiek laiko užsimanė pažvejoti prie lauželio, kur jį mylinti žmona ir atrado...
O viešpatie, tada jau mes visos sprogome iš juoko taip, kad nukritinėjome nuo taburečių, ir tiek juokėmės, kad niekaip neįstengėme ant jų vėl užsiropšti.
„Jūs ką, gal irgi grybukų prisivalgėte?“, — pyktelėjo sudegusio parketo ir kvanktelėjusio vyro šeimininkė.
„Nu bet nesąmonė, ar gali taip būti nuo grybų?“, — niekaip negalėjau patikėti. Tada viena draugė medikė vis nenustodama kikenti paaiškino, kad gali. Kad neva tie grybai sukelia tokias haliucinacijas, ko žmogus iš tiesų trokšta.
„Bet tai kam degint parketą“, — suvaitojo šeimininkė ir mes visos klausiamai sužiurome į medikę.
„Brangioji, tu turėtum dėkoti dievui, kad turi puikų vyrą“, — netikėtai pasakė mūsų jogė, pasirodo, viską žinanti apie tuos grybukus, kuriuos vartojo šamanai. — Taviškis — romantikas, gamtos vaikas, kurio didžiausias slaptas trokšimas — ramiai sau prie lauželio pažvejoti“.
„Geriau jau būtų su pintinėle ėjęs grybaut ar uogaut, kam tą parketą degint“, — nenurimo padegėlė.
„Džiaukis, kad taviškis — ne poledinės žūklės mėgėjas (būtų skylę pas kaimynus pragrežęs), ar ne koks brakonierius su dinamitu“, — nekantriai kažkuri pasakė.
Iš tiesų, po tokių jogės žodžių mes iškart nustojome užjausti šeimininkę ir kiekviena įnikome į savo mintis. Kažin, ką darytų mūsiškiai, prisivalgę grybukų?
„A galvojat tą patį?“, — paklausė storžievė su nuostabiais auliniais.
„Nu jo...“, — nutęsiau, o kitos palinkčiojo galvas.
„Man tai net baisu pagalvoti, maniškis — aistringas medžiotojas, Jėzau, o jei būtų pro langą pradėjęs briedžius pyškint“, — ištarė viena.
Mes visos nusigandome.
„O maniškis tai, o maniškis tai“....— fantazavo visos. Ir tokius nekaltus hobius saviškiams paišė — tai slidinėtų, tai kamuolį spardytų, tai per salioną krauliu plauktų... Juokinga visa tai...
Aš staiga pakilau ir pasakiau, kad jos durnės, ir išrėžiau, kad jos net nepagalvoja, kokie demonai jų makaulėse gali slypėti. O jeigu po tais maloniais veidais slypi antrankiai, odiniai drabužiai ir bizūnai? O gal jie imtų mus žudyti?
„Maniškis tai tikrai ne“, — pasakė viena draugė, kurios vyras dedasi toks geručiukas, toks teisuolis, į bažnyčią sekmadieniais vaikšto. “Ką tu žinai, o gal jis užslėptas religinis fanatikas, ir prisirijęs grybų, tave ant laužo sudegintų“, — pasakiau jai tai, ką visada norėjau pasakyti.
„O saviškį, — pirštu bedžiau į kitą draugę, kuri turi tokį kvepiantį bankininką, kurio mes visos slapčia pavydime, — gal atrastum su moteriškais apatiniais?“
Nežinau, kas man užėjo, aš kalbėjau ir kalbėjau, o virtuvėje įsiviešpatavo tyla. „Ieva, gal tu lindai į mano šaldytuvą?“ — tylą nutraukė buto šeimininkė.
„Ar dar turi grybų?, — aš suklusau. — Noriu pažiūrėt, kas to kiaulės galvoj“. Nepatikėsit, bet tiek visko spėjau prigalvoti, kad vos neapsiverkiau.
„Žinai, Ieva, o man tai profesiškai labai įdomu būtų sužinoti, ką tu prikrėstumei, užvalgiusi tų grybų, jei jau dabar nuodais spjaudai?“, — pasakė draugė psichologė.
O aš aiškiai vizualizavau, kaip jos iš pažiūros padorus ir ramus statybininkas įmūrija ją į sieną.
Vot gal todėl, mielosios, aš ir nemėgstu grybų.
Ieva, nemėgstanti grybų